Puolėjas “Žalgiryje” rado savo vietą, “Kauno diena” 0

Dovilė KAMARAUSKIENĖ

Į Kauno komandą iš “Lietuvos ryto” perėjęs A.Javtokas džiaugiasi jam atsivėrusiomis naujomis galimybėmis.

Krepšininkas Artūras Javtokas, rungtyniaudamas Vilniaus “Lietuvos ryto” komandoje, niekada negalvojo, kad likimas jį atves į pagrindinio priešininko Kauno “Žalgirio” stovyklą. Tačiau nuo rudens vilkėdamas “žaliai-baltų” aprangą, krašto puolėjas dėl to niekada nekeiksnojo likimo. Priešingai – jis džiaugiasi turėdamas galimybę išbandyti jėgas prestižiškiausiame Europos turnyre Eurolygoje ir parungtyniauti kartu su Arvydu Saboniu.

Sutiko be priešiškumo

– Gyvenote Šiauliuose, po to – Vilniuje, dabar likimas atvedė į Kauną. Ar nesvetimas jums šis miestas?
– Dar ketverius metus gyvenau JAV, tad Šiauliai man jau tėra tik vaikystės miestas. Nemeluosiu – jaučiu skirtumą tarp Kauno ir kitų didmiesčių, kuriuose gyvenau – Vilniaus ir Atlantos. Bet tikrai nesijaučiu svetimas nei Kaune, nei komandoje. Juk treneris Antanas Sireika man yra ypač savas, nuo pat mažens mane mokė žaisti krepšinį. Be to, dažnai būdavau įvairiose Lietuvos rinktinės stovyklose, su daugeliu žaidėjų buvau pažįstamas. Todėl “Žalgiryje” apsiprasti nebuvo sunku, visi mane priėmė kaip savą. Užsienio klube galbūt būtų sunkiau adaptuotis.

– Esate pirmas žaidėjas, atėjęs į “Žalgirį” iš pagrindinių varžovų Lietuvoje komandos “Lietuvos ryto”. Ar nejautėte Kauno sirgalių priešiškumo?
– Galbūt ir keista, bet priešiškumo nepajutau. Nors laukiau to – galvojau, išbėgus halėje į aikštę kas nors bus, bet nustebau, kai sirgaliai nesutiko manęs kaip priešo. Beje, ir grįžus į Vilnių, kai žaidėme prieš “Lietuvos rytą”, publika mane sutiko normaliai. Malonu, kad sirgaliai tampa profesionalesni, supranta, kad krepšininkui tenka keisti komandas – toks mūsų darbas. Tačiau už kurią komandą žaidžiu, už tą atiduodu visas jėgas.

Nėra savanaudžių

– Ar prisimenate, kaip pirmą kartą susitikote su Arvydu Saboniu, kaip jis sutiko jus?
– Susitikome “Žalgiryje”, pasisveikino su manimi kaip ir su visais kitais žaidėjais. Arvydas – paprastas žmogus, su juo labai lengva bendrauti, jis neišpuikęs, lengvai radome bendrą kalbą. Mėgstame abu pajuokauti. Aišku, iš pradžių jaučiausi truputį neįprastai, nes vien tik Sabonio pavardė mane veikė. O darbas treniruotėse vyksta normaliai – stumdomės, grumiamės, negailime vienas kito ir nebijome pastumti Sabo. Iš tiesų, labai malonu su juo dirbti. Iki šiol man nebuvo tekę treniruotis ir žaisti su tokio lygio krepšininku.

– Neretai sugebate juvelyriškai perduoti kamuolį po krepšiu laisvam komandos draugui. Ar tuo ir anksčiau pasižymėjote, o galbūt tai Arvydo Sabonio pamokos?
– “Žalgiryje” nėra savanaudžių krepšininkų, visi stengiasi dėl komandos, todėl ir aš toks tapau. Būna situacijų, kai galiu mesti pats, bet atiduodu kamuolį dar geresnėje pozicijoje esančiam žaidėjui. Taip dar ir rezultatyvų perdavimą užsidirbu. Nors, atvirai sakant, į statistiką nelabai kreipiu dėmesį. Aišku, smagu prie pergalės prisidėti taškais, bet specialiai to nesiekiu. Šitoje komandoje būdamas laisvas ir pats visada gausi perdavimą. Man tai yra naujas dalykas, nes anksčiau žaidžiau komandose, kur net būdamas laisvas kamuolio ne visada sulauksi.

Komandoje pritapo

– Iš mūsų pokalbio nesunku suprasti, kad visiškai nesigailite priėmęs Kauno klubo pasiūlymą.
– Labai džiaugiuosi patekęs į “Žalgirį”. Čia visai kitas žaidimas, jaučiuosi visiškai pritapęs komandoje. Tiesą sakant, “Lietuvos ryte” nebuvau taip gerai pritapęs prie komandos, kaip “Žalgiryje”. Vilniuje mane gerbė kaip darbininką, bet aš sunkiai rasdavau savo vietą komandoje. O čia atėjau ir viskas iškart aišku – kur mano vieta, kur turiu žaisti.

– Bet “Žalgirio” pasiūlymas, ko gero, buvo netikėtas?
– “Žalgiris” jau buvo sukomplektavęs komandą, tačiau gavo traumą Darjušas Lavrinovičius ir jam teko ieškoti pamainos. O aš tuo metu dar laukiau pasiūlymų. Pirmą kartą gyvenime nutariau neskubėti, nes jau ne kartą esu be reikalo skubėjęs, pasikarščiavęs, ypač ką nors pirkdamas. Šįkart galvojau, kad niekur nedingsiu, vis tiek kam nors mano paslaugų prireiks. Taip ir buvo.

– Su kuriuo vidurio puolėju geriausiai jaučiatės aikštėje?
– Su visais gerai. Kai žaidžiu su Arvydu Saboniu arba su Tanoka Berdu, visi varžovai didžiausią dėmesį skiria jiems, tuomet man atsiranda daugiau laisvės – galiu ir įdėti kamuolį į krepšį, ir dar ką nors gero nuveikti. O kai žaidžiu su Pauliumi Jankūnu, pereinu į vidurio puolėjo poziciją – tada būna gerokai sunkiau kovoti.

Vadovaujasi protu

– Kokį įspūdį padarė Eurolyga?
– Didelį. Čia visai kitas lygis, jam neprilygsta nei ULEB taurė, nei su visi kiti Europos turnyrai. Vien ko vertos didžiulės arenos. Rungtyniaudamas su elitinėmis Europos komandomis aš ir pats labiau susikaupiu, manau, šis sezonas man padės sparčiau tobulėti.

– Iš pradžių Eurolygoje neteko jums daug rungtyniauti. Bet tik pasirodėte mače su “Maccabi”, iškart tapote svarbiu komandos gynybos ramsčiu, sugebėjote uždengti varžovų lyderį Maceo Bastoną. Ar tai reiškia, kad jūsų nekamuoja psichologinės problemos ir jums visai nesvarbu, kada išbėgti į aikštę?
– Negaliu sakyti, kad man visai nesvarbu, kada žaisiu, kiek žaisiu. Tačiau bėgant metams psichologinės problemos tampa nebe tokios aštrios – pradedu daugiau vadovautis protu, o ne jausmais. Stengiuosi treniruotėse įrodyti, kad esu pasirengęs kovoti. Suprantu ir trenerius – iki šiol Eurolygoje buvau nežaidęs, todėl jie baiminosi, kad dėl didelio noro gerai sužaisti “nesudegčiau”. Jeigu taip atsitiktų, manimi pasitikėjimą prarastų ir treneriai, ir aš pats. Žodžiu, treneriai elgiasi labai žmogiškai, viską pasverdami.

Brolis tapo varžovu

– Su kuriuo žalgiriečiu daugiau bendraujate už aikštės ribų?
– Gal daugiau su jaunimu bendraujame. Bet su visais gerais sutariu ir negaliu išskirti kurio nors vieno žaidėjo. Tik amerikiečiai ir Miča (serbas Miroslavas Beričius – red.) daugiau tarpusavyje bendrauja.

– Ar nekamuoja Vilniaus, brolio ilgesys?
– Laisvą dieną grįžtu į namus Vilniuje. Esu ten įsikūręs ir Vilnių vadinu savo namais. Ir brolis ten gyvena, kai galiu važiuoju jo aplankyti. Mūsų santykiai su Robertu yra labai artimi, dažnai kalbamės.

– Bet per paskutiniąsias “Žalgirio” ir “Lietuvos ryto” rungtynes Vilniuje jam neleidote įdėti į krepšį.
– Robertas žino, kad per mane laisvai niekas nedėlios į krepšį. Jis žino ir tai, kad aikštėje aš matau tik varžovą. Aš nuo mažų dienų toks – man nėra žodžio “palauk”. Po tų rungtynių persimetėme keliomis frazėmis, “pasikandžiojome” draugiškai.

Niekam lengvai nenusileis

– Ar nesvajojate apie Atėnų olimpiadą – gal bandysite kovoti dėl vietos nacionalinėje komandoje?
– Lietuvos rinktinėje yra labai didelė konkurencija, ypač mano pozicijoje. Bet vykdamas į kiekvieną stovyklą aš noriu kuo geriau užsirekomenduoti ir parodyti, kad nesu “nurašytas”. Kaip bus, nenoriu spėlioti, laikas viską parodys. Šiaip aš esu užsispyręs žmogus, jeigu noriu ką nors įrodyti, tai įrodinėju iki galo – juk be valios, tvirto charakterio sporte daug nepasieksi. Tad jeigu kvies į rinktinės stovyklas, stengsiuosi kovoti dėl vietos nacionalinėje komandoje ir niekam neleisiu lengvai manęs išstumti.