Jauniausias žalgirietis svajoja padėti komandai Eurolygoje 0

Valdas KASPERAVIČIUS

Prieš šį sezoną septyniolikmečio Kauno „Žalgirio“ puolėjo Vilmanto Dilio pavardė krepšinio aistruoliams buvo negirdėta. Vaikiną žinojo tik nedidelis būrys trenerių, nes jis nebuvo rungtyniavęs net Lietuvos krepšinio A lygoje. Jauniausias žalgirietis kai kurias LKL varžybas pradėjo „Žalgirio“ starto penkete, o praėjusį ketvirtadienį debiutavo ir Eurolygoje. Pirmasis jo metimas į Liublianos „Olimpija“ krepšį buvo taiklus. „Kai sužinojau, kad visam sezonui liksiu „Žalgiryje“, net nenorėjau patikėti“, – mūsų tinklapiui prisipažino V.Dilys.

Naujieną pirmiausia pranešė mamai

– Gimei ir užaugai Kaune?
– Ne. Gimiau Utenoje. Į Kauną persikėliau vėliau.

– Kelerių metų pradėjai lankyti krepšinio treniruotes?
– Treniruotes A.Sabonio krepšinio mokykloje pradėjau lankyti antroje klasėje. Tada man buvo aštuoneri metai.

– Į „Žalgirį“ patekai nežaidęs net dublerių komandoje – tiesiai iš A.Sabonio mokyklos ekipos. Tikriausiai labai nustebai, išgirdęs, jog tave kviečia LKL čempionų klubas?
– Pradžioje mane pakvietė treniruotis su „Žalgiriu“. Labai apsidžiaugiau. O kai pasakė, kad komandoje liksiu visam sezonui, buvo keista, net nenorėjau tuo patikėti.

– Kokia buvo savijauta, sužinojus tokią džiugią naujieną. Gal nuo užplūdusių emocijų ilgai neužmigai?
– Savijautą apibūdinti labai sunku, net nemokėčiau to padaryti. Šypsojausi iki ausų, paskambinau mamai, bet užmigau ramiai.

– Ar ne per staigiai iš vaikinų krepšinio įsiveržei į suaugusiųjų?
– Tiesą sakant, gal truputį per staigiai. Bet jei patekau, negi grįši atgal.

Kapitonas negaili patarimų

– Kai debiutavai LKL čempionate, tau tik prieš dvi dienas buvo suėję 17 metų. Per debiuto rungtynes į Alytaus „Alitos“ krepšį įmetei 13 taškų. Iš šalies neatrodė, kad labai jaudintumeisi. O kaip buvo iš tikrųjų?
– Kaip atrodė, taip ir buvo. Žaisti su „Alita“ išėjau visiškai nesijaudindamas, tarsi lauktų paprastos varžybos, per kurias aš atstovaudavau A.Sabonio krepšinio mokyklai. Žinoma, buvo keista rungtyniauti Halėje, kurioje daug žiūrovų.

– Esi gerokai jaunesnis už daugumą komandos draugų. Kaip jautiesi „Žalgiryje“?
– Mūsų ekipa labai draugiška, visi krepšininkai mane priėmė maloniai. Jaučiuosi gerai, tik daugiau už kitus žaidėjus sulaukiu patarimų. Tai natūralu, nes esu jauniausias.

– Kuris „Žalgirio“ krepšininkas tau daugiausia pataria, padrąsina?
– Dažniausiai patarimų sulaukiu iš Mindaugo Timinsko. „Žalgirio“ kapitonas atlieka savo pareigas (juokiasi).

Stengsis tapti pagrindiniu žaidėju

– Kaip apibūdintum dabartinį savo vaidmenį komandoje?
– Kol kas esu „giliai“ atsarginis. Tačiau stengsiuosi tapti pagrindiniu „Žalgirio“ žaidėju.

– Ar greitai tikiesi būti naudingas „Žalgiriui“ per Eurolygos varžybas? Prieš keletą dienų jau debiutavai Eurolygoje, pataikei pirmą metimą. Tačiau tai buvo tik epizodas.
– Į šį klausimą atsakyti sunku. Man dar reikia labai daug dirbti. Tą ir darysiu. Beje, prieš debiutą Eurolygoje taip pat nesijaudinau. Eidamas į aikštę, stengiausi negalvoti, kad tai Eurolygos rungtynės. Ėjau paprasčiausiai žaisti.

– Kiek per treniruotę esi neprametęs baudų, tritaškių?
– Nesu geras baudų metikas. Iš eilės esu pataikęs tik 22 kartus. Iš toli įmečiau 14 ar 15 kartų. Kol kas rezultatai nedžiugina. Ateityje turėtų būti geriau.

– Koks reikšmingiausias įvykis tavo sportiniame gyvenime?
– Paminėsiu du. Džiaugiausi, kai su A.Sabonio krepšinio mokyklos komanda tapome Lietuvos čempionais. Labai reikšmingas įvykis – kvietimas į „Žalgirį“.

Tenka praleisti pamokas

– Dar mokaisi Kauno „Vyturio“ vidurinėje mokykloje. Kaip pavyksta suderinti mokslą su sportu?
– Esu vienuoliktokas. Labai dažnai tenka praleisti pamokas, prašyti mokytojų malonės. „Žalgirio“ treniruotės prasideda 11 valandą, todėl aš galiu būti tik dviejose pamokose.
Po treniruotės pamokos jau būna pasibaigusios. Namuose pailsiu, o po kelių valandų tenka vykti į vakarinę treniruotę. Paruošti namų darbams nelieka ne tik laiko, bet ir noro. Tačiau reikia, todėl kartais, dažniausiai savaitgaliais, prisiverčiu.

– Prieš keletą metų „Žalgirio“ įžaidėjas Vidas Ginevičius labai norėjo baigti Kauno technologijos universitetą, todėl buvo atsisakęs LKL klubų kvietimų ir žaidė žemesnėje – LKA lygoje. Ar tu galėtum taip pasielgti?
– Savo komandos draugo pavyzdžiu pasekti tikrai negalėčiau.

Augti dar nenustojo

– Dar augi? Norėtum būti keliais centimetrais aukštesnis?
– Dar šiek tiek augu. Dabar mano ūgis – 207 cm. Na, porą centimetrų dar gal ir norėčiau paaugti. Bet ūgiu pavyti komandos draugą Martyną Andriuškevičių tikrai nepageidaučiau.

– Kelerių metų išaugai iki dviejų metrų?
– Gerai neatsimenu, bet atrodo, kad man tada buvo 16 metų.

– Ar prisimeni savo pirmąjį dėjimą į krepšį?
– Pirmą kartą į krepšį įdėjau būdamas keturiolikos metų. Apėmė labai malonus jausmas.

– Kokio dydžio batus avi?
– Nemažus, 49 dydžio.

– Kokia V.Dilio artimiausia svajonė, susijusi su krepšiniu?
– Rungtyniauti Eurolygoje. Rimtai padėti „Žalgiriui“, o ne išbėgti į aikštę porai minučių ar pasirodyti joje, kai varžybų baigtis jau aiški.