V.Štimacas: „Išsipildė mano svajonė“ 0

Vladimiro Štimaco dosje:

Gimė 1987 m., rugpjūčio 27 dieną

Zodiako ženklas – Mergelė

Gimimo vieta – Belgradas, Serbija ir Juodkalnija

Klubai, kuriuose rungtyniavo – Belgrado “Postmen” ir “KK Beovuk”

Pasiekimai – 2005 m.Europos jaunių (iki 18 metų) aukso medalis, 2004 m. Belgrado Junior league nugalėtojas

Krepšininko idealai – Belgrado „KK Partizan“ klubo žaidėjas D.Milojevičius, Kauno „Žalgirio“ kapitonas Tanoka Beard‘as ir San Antonio „Spurs“ puolėjas Timas Dunkan‘as

Mėgstamiausias valgis – kepta mėsa, žuvis, pica, daržovės ir vaisiai, pienas

Pirmasis treneris – moteris

V.Štimaco pirmieji žingsniai krepšinio aikštelėje prasidėjo 1995m., nuo mažai žinomos Belgrado “Postmen” ekipos, kurią treniravo – D.Miljkvič, ši krepšinio specialistė buvo pirmoji V.Stimaco trenerė. “Mane Miljkvic pastebėjo mokykloje. Net keista, kai dabar prisimenu, nes tada visi mano bendraamžiai buvo labia judrūs, daug sportavo, stengėsi pasirodyti, o aš daugiausiai sėdėjau. Aš išsiskyriau tik dideliu ūgiu, buvau gerokai aukštesnis ne tik už savo vienmečius – net trejais metais vyresni berniukai buvo 10 – 15 centimetrų mažesni. “Postmen” klube man patiko, tačiau jame man buvo naudinga žaisti, kol dar buvau vaikas. Bet aš norėjau tobulėti, kiekvienais metais augantys mano poreikiai, skatino pakeisti komandą.”

Šeima – pagrindinis ramstis

Antroji V.Štimac’o stotelė – būdamas trylikos metų, jis atvyko į B.Vučičiaus treniruojamą Belgrado “KK Beovuk” jaunimo komandą. “Pradėdamas žaisti “KK Beovuk” aš jaučiausi panašiai kaip prieš atvykdamas čia, į Lietuvą. Buvau pasimetęs, truputį išsigandęs, nes nepažinojau trenerio, gąsdino pasikeitusi aplinka. Tuomet labai svarbi buvo mano mamos parama. Šeima visą laiką mane remia, „stumia“ į priekį, o ne atgal. Mama Olivera, tėtis Predragas ir brolis Luka, kuriam dar tik aštuoneri, visada stengiasi kuo daugiau būti su manimi – jei tik yra galimybė, nepraleidžia treniruočių, stebi per rungtynes, komentuoja žaidimą, kritikuoja, moko. Tėtis neleidžia man susirgti žvaigdžių liga ir galvoti, kad aš esu pats geriausias – po neblogai sužaistų rungtynių išvardina padarytas klaidas, po blogesnių – visuomet paguodžia. Jis visuomet man sakė, kad geras žaidėjas atiduoda visas jėgas aikštelėje, klauso trenerių nurodymų. Nuo pat mažens mane mokė, kad reikia savo vertę įrodyti ne tik kalbomis.

Niekad nepasirašau jokio kontrakto, kol jo neperskaito mano tėtis. Serbijoje nuolat taip apgaudinėja – pakiša „gerą“ kontraktą, liepia pasirašyt, o tik vėliau paaiškėja, kad ši sutartis naudinga tik klubui, tačiau pražūtinga žaidėjui.“

Pirmasis aukso medalis

„Mano tikroji karjera prasidėjo prieš metus, 2004-aisiais metais, kai aš buvau pripažintas naudingiausiu Belgrado Junior league čempionato finalinių rungtynių žaidėju – aš, tame čempionate, buvau ir geriausias kovotojas dėl kamuolių, ir taikliausiai mėčiau dvitaškius.

O svarbiausias ir brangiausias pasiekimas – 2005-ųjų metų Europos Jaunių (iki 18 metų) čempionate laimėtas aukso medalis, ypač todėl, kad tai buvo mano debiutas nacionalinėje rinktinėje. Finale mes nugalėjome Turkijos nacionalinę rinktinę. Pati didžiausia garbė yra atstovauti savo šaliai, čempionatas vyko mano gimtajame mieste, todėl stovėti ant nugalėtojų pakylos man buvo dvigubai maloniau.“

Vladimir‘ą Štimac‘ą Kauno „Žalgirio“ vadovai pastebėjo šią vasarą, stovykloje Italijoje, kurioje treniravosi dar apie trisdešimt serbų, italų, gruzinų, bei keli lietuviai, tarp kurių buvo ir Ž.Kelys. Perspektyvus, talentingas ir darbštus – tokį įspūdį Vladimiras paliko ne tik „Žalgirio“ vadovams, bet ir Treviso „Beneton“ bei NBA skautams. Tačiau krepšininkas nei trupučio nedvejodamas pasirinko Lietuvą, Kauną, „Žalgirį“. „Išsipildė mano svajonė“ – neslėpė šypsenos V.Štimacas.

Svajonė – žaisti „Žalgiryje“

„Aš labai apsidžiaugiau, kad mano karjeros kelyje pasitaikė „Žalgiris“. Svajojau čia žaisti. Lietuva kaip ir Serbija – Juodkalnija yra krepšinio šalis, kurioje užaugo daug labai gerų žaidėjų – tokių kaip A.Sabonis, Š.Jasikevičius, Ž.Ilgauskas, sunku visus ir prisiminti. Jūsų šalyje yra puiki krepšinio mokykla.

Pastebėjau, kad čia labiau dirbama su žaidėjo metimo technika, Serbijoje truputį dažniau akcentuojamas fizinis pasiruošimas ir taktika.

Tačiau Serbijoje krepšinis taip pat turi ir nemažai problemų, tai tamsioji šio žaidimo pusė, kuri verčia gabius krepšininkus išvažiuoti – mano tėvynėje per daug lemia pažintys. Būna taip, kad talentingi krepšininkai „sėdi ant suolo“, o silpnesni žaidžia, nes „turi ryšių“ su treneriu.

Lietuvoje, manau, viskas yra kitaip. Treneriai dirba profesionaliai. Manau, kad labai daug išmoksiu iš naujojo savo trenerio Rimanto Grigo – jis man dabar yra ne tik treneris, bet ir draugas, kuris stengiasi padėti, palengvina mano adaptacinį periodą. Daug bendrauju ir su Ginu Rutkausku bei naujaisiais komandos draugais – ypač Vyteniu Jasikevičiumi. Nors esu naujokas Kaune, tačiau taip nesijaučiu. Dabar galiu pradėti rimtai dirbti.

Lietuvoje nebūsiu vienišas – po kurio laiko čia atvyks ir mano šeima.

Manau „Kauno Žalgiris – A.Sabonio mokykla“ komandoje liksiu apie 3-4 metus, vėliau – NBA. Bet iki šio tikslo manęs dar laukia labai ilgas kelias. Noriu ne tik patekti į stipriausią pasaulio lygą, tačiau ir ten įrodyti, kad esu geriausias – o tam prireiks daug darbo, na, ir trupučio sėkmės. „

Nuotrauka: zalgiris.lt