Gimtinė nepaliauja stebinusi Sabą, “Kauno diena” 0

Dovilė KAMARAUSKIENĖ

A.Saboniui sugrįžti į Europos krepšinį buvo lengviau, nei priprasti prie gyvenimo Lietuvoje subtilybių

Kauno “Žalgirio” vyrų krepšinio komandos žaidėjas ir savininkas Arvydas Sabonis be didelio vargo iškovojo pirmąjį savo Lietuvos krepšinio lygos (LKL) aukso žiedą.
Po 14 metų sugrįžęs į gimtinę, geriausias visų laikų Lietuvos krepšininkas tapo svarbiausia “Žalgirio” figūra, traukusia į krepšinio arenas sirgalius ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.
“Kauno dienoje” – išskirtinis A.Sabonio interviu apie praėjusį “Žalgirio” sezoną ir ateities planus.

Žaisti LKL nebuvo įdomu

– LKL čempionatą “Žalgiris” baigė dėsningai. Dabar jau galite rengtis kelionei pas vaikus į Malagą?
– Čempionų vardą išsaugojome, vadinasi, Lietuvoje viskas gerai. Iš tiesų vaikai labai laukia manęs, bet dar nežinau, kada galėsiu išvažiuoti. Yra visokių organizacinių reikalų, kuriuos reikėtų sutvarkyti iki atostogų. Be to, laukia LKL uždarymo šventė.

– Kokį įspūdį paliko Lietuvos krepšinio lygos čempionatas, ar buvo įdomu jame pažaisti?
– Atvirai sakant, neįdomu. Juk yra tik viena komanda, su kuria buvo galima rimtai pakovoti. Gaila, kad tokia situacija susiklostė. Krepšinis Lietuvoje labai populiarus, matau, kiek žiūrovų susirenka kiekviename mieste pasirgti už savo komandą. Tik apmaudu, kad negalime turėti daugiau aukštesnio lygio klubų.

– Ką galite pasakyti apie sporto sales mažesniuose Lietuvos miestuose?
– Salės – mažytės, iš kažko perdarytos, kažkam pritaikytos. Gerai tik tai, kad susidomėjimas krepšiniu, kiek mačiau, visur didelis.

Krepšinis visur toks pats

– Eurolygoje, lyginant su NBA, žaisti buvo įdomiau?
– Aišku. NBA per sezoną reikėdavo sužaisti 82 rungtynes – ir pirmyn, ir droži. Pralaimėsi 3-4 varžybas – nieko baisaus, nes po to laimėsi 10 iš eilės ir vėl viskas bus gerai. O Eurolygoje kiekvienos varžybos yra finalas. Pralaimėjai – blogai, negana to, gali būti, kad pralaimėjus visai iškrisi iš varžybų. Todėl Eurolygoje žaidėjai jaučia daug didesnį psichologinį spaudimą. NBA netgi atkrintamosiose varžybose turi šansų atsitiesti, nes žaidžiama iki keturių pergalių. Eurolygoje nuo varžybų grupėje pradžios turi viską laimėti bent jau namuose, kad patektum į kitą etapą, ten taip pat privalai viską laimėti ir taip toliau. Tad žaidėjai patiria didžiulį ir psichologinį, ir fizinį krūvį, nes visi tą dieną turi būti sveiki ir geros formos, kadangi žūtbūt reikia pergalės.

– Ar Europos krepšinis, grįžus iš Amerikos, Jus kuo nors nustebino?
– Krepšinis toks pats visur – reikia įmesti į krepšį, reikia apsiginti. Aišku, fizine prasme ir Europos krepšinis jau reikalauja daugiau atletiškumo. Dar prisimenu tuos laikus, kai fizinės jėgos gerokai mažiau buvo. Būdavo tik keli fiziškai stiprūs krepšininkai, o dabar visi gali stumdytis. Tai yra normalu.

Titulais džiaugiasi vaikai

– Tapote Eurolygos reguliariojo sezono ir TOP-16 varžybų naudingiausiuoju žaidėju. Ko gero, šiais titulais Jūsų gerbėjai džiaugiasi labiau nei Jūs pats.
– Kaip čia pasakius. Aišku, malonu ir pačiam. Bus ką vaikams parodyti. Iš tiesų mano vaikai šiais prizais džiaugiasi labiau nei aš pats. Gerai, kad man pavyko taip sužaisti, bet man svarbiau yra bendras komandos rezultatas nei mano vieno pasiekimai.

– O grįždamas į “Žalgirį” galvojote apie tai, kad dar galite taip sublizgėti?
– Jau nebegalvoju apie tai, kaip seksis. Tiek metų atiduota krepšiniui, kad labiau svarstau, kaip laimėti, o ne kaip man pačiam seksis.

Rinktinėje nežais

– Ar nepablogėjo Jūsų kojų būklė baigiantis sezonui?
– Ačiū Dievui, šį sezoną nebuvo jokių rimtų traumų. Su tokiomis kojomis dar galima žaisti ir gyventi. Tik puolė tokios peršalimo ligos, kuriomis gyvenime, atrodo, nebuvau sirgęs. Velnias žino, ar klimato pasikeitimai veikė, ar dar kas nors.

– O kada apsispręsite, ar dar norite žaisti?
– Nežinau. Dar apie tai negalvoju. Juk ką tik užbaigiau LKL čempionatą, norisi pailsėti. O vasara greitai praeis, tada ir reikės nuspręsti – arba-arba. Dabar neverta spėlioti. Jeigu pasakysiu vienaip, o nuspręsiu kitaip, tai bus tik daugiau problemų. Kaip su kalbomis apie Atėnų olimpiadą. Jau iš kažkur ištraukė, kad žaisiu olimpinėse žaidynėse.

– Tai tik gandai?
– Aš nežaisiu rinktinėje. Kiek galima tai kartoti? Ant kokio kalno man užlipti, per kokį ruporą tai pasakyti, kad visi pagaliau išgirstų?

“Žalgirį” ketina stiprinti

– Tapote “Žalgirio” klubo prezidentu. Ar asmeniškai domėsitės, kas atstovaus komandai kitą sezoną?
– Jau dabar galvojame, kas galėtų papildyti “Žalgirį”, laukti nėra kada. Aišku, šiuo metu yra tik projektai, nežinia, ar pavyks juos visus įgyvendinti, todėl kol kas neskelbsime jokių pavardžių.

– Ar daug krepšininkų pasikeis?
– Aišku, komanda truputį keisis. Reikia kai kurias grandis pastiprinti, nors Eurolygoje pasiekėme gerą rezultatą, praėjome į kitą etapą ir turėjome šansų nueiti ten, kur išvis niekas nesitikėjo.
Tad Eurolygos turnyre, mano manymu, gerai pasirodėme, matėsi, kad galime gerai žaisti.
Vis dėlto komandą reikia pastiprinti. Žiūrėsime, kaip pavyks. Dabar jau intensyviai mąstome apie tai.

– Atrodo, kad Jums įdomus toks darbas?
– Tikrai, man tai įdomus, nors ir naujas dalykas. Klube dirba seni strategai, kurie tą darbą gerai išmano, bet ir aš domiuosi, kas ir kaip.

Vidaus problemų nereikia viešinti

– Sezono metu, kai “Žalgirio” likimas Eurolygoje buvo pakibęs ant plauko, spaudoje buvo praslydę nedviprasmiškų Tanokos Berdo, o vėliau – ir Edo Kotos replikų trenerių atžvilgiu. Ką Jūs, kaip klubo prezidentas, apie tai manote?
– Tokie komentarai – kiekvieno žaidėjo reikalas. Aš asmeniškai gyvenime neturėjau jokių problemų nė su vienu treneriu.
Manau, į viską reikia žiūrėti profesionaliai. Klaidų padaro ir treneriai, ir žaidėjai. Ir tik nuo paties žmogaus priklauso, kaip jis elgsis tokioje situacijoje – ar stengsis save pateisinti kitų akyse, ar norės pažeminti, visą kaltę suversti kam nors kitam.
Mano įsitikinimu, komanda turėtų būti kaip kumštis, visos problemos – geros ar blogos – turi likti tarp mūsų klubo sienų.
Į NBA – dar per anksti

– Jūsų krepšinio mokykla yra ryški lyderė tarp visų šalies mokyklų. Jos veikla esate patenkintas?
– Žinoma. Šie metai buvo ypač derlingi. Sezono absolventų laimėtų taurių derlius – labai didelis. Jeigu kasmet tiek laimėjimų bus, reikės statyti priestatą taurėms sudėti.

– Vienas talentingiausių Jūsų krepšinio mokyklos auklėtinių Martynas Andriuškevičius, jau ūgtelėjęs iki 219 cm, pareiškė norą dalyvauti NBA naujokų biržoje. Ką manote apie jo sprendimą?
– Dalyvauti naujokų biržoje galima. Svarbesnis klausimas – ar jis gautų žaisti NBA. Manau, kad Martynas dar negalėtų šioje lygoje pasireikšti, jam dar reikia dirbti. Geriausia dirbti būtų ne ant atsarginių suolo, o aikštelėje. Aš vaikinui siūlyčiau dar likti čia. Bet jis nuspręs, kaip pats norės. Aišku, nebūtų blogai pažiūrėti, kaip Martynas yra vertinamas, kelintas šaukimas jam gali tekti. O savo kandidatūrą, jeigu norės, galės atsiimti likus savaitei iki naujokų biržos.

– Jeigu jis liktų čia, ar jau būtų traukiamas į pagrindinę “Žalgirio” komandą?
– Jeigu visi nori šio žaidėjo, tai kodėl mes turėtume jo nenorėti? Ne akli esame.

Nemuno sala – tinkama vieta arenai

– Kaip klostosi sporto rūmų statybos reikalai?
– Vieta yra paskirta Nemuno saloje, rengiamas projektas, tad po truputį viskas juda į priekį. Man svarbiausia, kad tie rūmai būtų, kad viskas pajudėtų iš mirties taško. Nes tik pradeda reikalai judėti, tuoj vėl kokios nors problemos išlenda. Tai gerai Nemuno sala, tai – blogai.
Visame pasaulyje žmonės gražiose vietose, prie vandens, nebijo rengti visuomenės traukos objektų. Negi geriau, kad ten būtų šuniukų tualetas? Jeigu reikalingas tualetas miesto centre, tai užrašykime WC ir veskime šunis, ganykime karves.
Man kaip tik atrodo, kad jeigu viskas bus taip, kaip numatyta, Nemuno saloje iškilę sporto rūmai miestui suteiks didelį pliusą.
Šalia iškilęs “Akropolis”, įrengtos automobilių statymo aikštelės leistų sutvarkyti apleistą miesto kampą.
Bet aš dar nuo daug ko Lietuvoje esu apakęs. Neapsiprantu, dar vis stebiuosi viskuo ir vaikštau išsižiojęs, neturiu kada susičiaupti.