Į krepšinio aukštumas – iš rankinio aikštės 0

Dovilė KAMARAUSKIENĖ

Europos čempionas Dainius Šalenga prieš 10 metų buvo kviečiamas į Lietuvos vyrų rankinio rinktinę

Kauno “Žalgirio” krepšininkas Dainius Šalenga šį sezoną tapo labai svarbiu komandos ramsčiu. Tačiau tik nedaugelis žino, jog Lietuvos olimpinės rinktinės žaidėjas, 2003 metų Europos čempionas krepšinį pradėjo žaisti tik baigęs vidurinę mokyklą. Iki tol jis buvo laikomas perspektyviu rankininku.

Gyvena su drauge ir šuniu

Iš Varėnos kilęs 197 cm ūgio D.Šalenga balandžio 15 dieną švęs 28-ąjį gimtadienį. Nors dauguma krepšininkų per 10 metų vos spėja išaugti vaikų amžių, “Žalgirio” puolėjas per šiuos metus ne krepšinio abėcėlės mokėsi, o iškart vyriško krepšinio mokslus krimto. Ir laiko veltui neleido – triskart tapo Lietuvos krepšinio lygos čempionu, 2003 metais – Europos čempionu, o praėjusiais metais debiutavo olimpinėse žaidynėse.
Šį sezoną D.Šalenga, nepraleidęs nė vienerių Eurolygos rungtynių, buvo vienas stabiliausių “Žalgirio” žaidėjų. Eurolygos varžybose jis iš visų žalgiriečių aikštėje praleido daugiausia laiko – vidutiniškai po 33 minutes. Pagal pelnomų taškų vidurkį (12) ir naudingumą (13,1 balo) jis yra ketvirtas, nežymiai nusileisdamas tik komandos kapitonui Mindaugui Timinskui. D.Šalenga daugiausia atliko rezultatyvių perdavimų (65), o pagal jų vidurkį (3,2) beveik prilygo pagrindiniam “Žalgirio” įžaidėjui Robertui Pekui (3,4).
D.Šalenga “Kauno dienos” žurnalistus priėmė “Žalgirio” išnuomotame bute Kauno centre.
Krepšininkas – vis dar viengungis, tačiau aukštakulniai bateliai prieškambaryje išdavė, kad jis gyvena ne vienas. Iš pradžių draugiškai svečius sutikęs trečiasis žalgiriečio šeimos narys anglų bulterjeras Teris vėliau pradėjo reikšti nepasitenkinimą fotoaparato blykste.

Atsidūrė ties išsekimo riba

– Dainiau, atrodo, kad penktasis sezonas “Žalgiryje” Jums asmeniškai yra sėkmingiausias?
– Dar reikia palaukti sezono pabaigos. Tačiau iš tiesų iki šiol viskas klostėsi neblogai, be didelių duobių, kurių man netrūko praėjusiais metais. Manau, padėjo tai, jog po Atėnų olimpiados dėl piršto traumos turėjau du mėnesius poilsio. Tai leido atsigauti po sunkios vasaros. Kažin, kokia mano būklė būtų dabar, jeigu iškart po olimpiados būčiau pradėjęs rengtis sezonui su “Žalgiriu”. O poilsio vis tiek reikia, nepaisant to, daug ar mažai žaidi rinktinėje, juk treniruočių stovyklos, kelionės, įtampa gerokai alina. Aišku, kai įsitrauki į komandos darbą iškart po rinktinės, sportinė forma būna daug geresnė nei tų, kurie tik pradeda treniruotes. Bet vėliau pasijunta nuovargis ir sezono viduryje žaidimas pradeda banguoti. Man taip atsitiko po 2003 metų Europos čempionato.

– Nepaisant to, kad po olimpiados galėjote pailsėti, treneris Antanas Sireika sakė, kad Jūs neseniai buvote ties išsekimo riba.
– Taip, mano sveikata buvo sustreikavusi. Prastai pasijutęs vis rengiausi eiti pas gydytojus, bet nebuvo laiko, tuo metu reikėjo žaisti dvejas Eurolygos rungtynes išvykoje. Tad kelias savaites jaučiausi labai silpnas, bet, pritaikius gydymą, sveikata pagerėjo. Be to, mano organizmas labai sunkiai pakelia skrydžius. Tai ypač akivaizdu buvo praėjusiais metais. Namuose sužaisdavau gerai, išvykose pelnydavau vos po kelis taškus. Gerai, kad šįmet kelionės mažiau turi įtakos mano žaidimui.

Pritrūko sėkmės

– Ko pritrūko “Žalgiriui”, kad Eurolygos TOP-16 varžybose būtumėte iškovoję vieną kitą pergalę?
– Vienai kitai pergalei mums pritrūko tik sėkmės. Kalbant apie tai, ko pritrūko, kad būtume patekę į ketvirtfinalį, manau, atsiliepė prieš sezoną mus kamavusios problemos. Sezono viduryje, kai įsižaidėme, laimėjome daugiau nei žaisdami su Arvydu Saboniu, bet vėliau koją pakišo žaidėjų traumos, nuovargis. Amerikiečiai labai gerai žaidė grupės varžybose. Bet kai tik abu rezultatyviausi krepšininkai nesužaidė dviejų pirmųjų antrojo etapo rungtynių, tai labai pasijautė, nors vėliau jie vėl kovojo gerai. Tačiau to užteko, kad mūsų traukinys nuvažiuotų.

– Arvydo Sabonio parama antrajame etape, ko gero, būtų buvusi labai vertinga?
– Taip. Bent jau teisėjai gal būtų paisę jo autoriteto ir nebūtų mūsų taip “smaugę”. Pavyzdžiui, paskutinėse rungtynėse su “Tau Ceramica” iš pradžių gautos dvi techninės pražangos mums netgi padėjo labiau “užsivesti”, tačiau vėliau nesuprantami arbitrų sprendimai išmušė daugelį mūsiškių iš vėžių. Taip buvo ir per pirmąsias rungtynes Kaune su “Panathinaikos”, nors žaidžiant Atėnuose dėl teisėjavimo neturėjome jokių pretenzijų.

– Ar jaučiate vidinį nerimą prieš rungtynes?
– Varžybų dieną būnu labiau susikaupęs. Bet tik pradedu apšilimą, ir jaudulys dingsta. Esu pastebėjęs, kad retkarčiais rungtynių dieną nejaučiu vidinio susikaupimo, o tai reiškia, kad per rungtynes vyks “cirkas”. Todėl labiau turiu nerimauti dėl to, jeigu rungtynių dieną esu visai ramus, o ne truputį įsitempęs.

Pasitaiko blogų dienų

– Šį sezoną žaidžiate gana stabiliai, vis dėlto kai kada tarsi bijote imtis iniciatyvos, atrodo, nepasitikite savimi.
– Tokių dalykų nutinka ne tik man, bet ir gerokai stipresniems žaidėjams. Iš vienų kitų rungtynių nereikėtų spręsti apie krepšininką. Juk būna blogų dienų – ne ta koja iš lovos išlipi ir panašiai. Vieną dieną viskas einasi lyg iš pypkės, o kartais atrodo, kad žaidi tarsi ne savo rankomis ir kojomis. Ir negali paaiškinti, kodėl.

– Kai paskutinėse rungtynėse su “Lietuvos rytu” per kelias paskutines minutes pelnėte 10 taškų ir išgelbėjote “Žalgirį” nuo pralaimėjimo, pajutote įkvėpimą?
– Taip išėjo. Savo veiksmų suplanuoti negalėjau, viską diktavo pats žaidimas ir mūsų atlikti deriniai. Smagu, kai tokiu atsakingu metu pavyksta serija metimų. Kai pataikai pirmą, antrą, trečią metimą, tuomet atsiveria antrasis kvėpavimas, atsiranda didesnis pasitikėjimas. Pažiūrėkite, kaip žaidžia italas Džanluka Bazilė – jeigu jo iš pradžių varžovai nepaleidžia ir neleidžia įsimėtyti, jis visas rungtynes gali likti šešėlyje. Tačiau jeigu italui leidžiama pajusti metimą, jis varžovus sušaudys. Tai ir atsitiko Atėnų olimpiadoje, kai mes pusfinalyje žaidėme su Italija. Bet pasimokėme ir dabar, kai “Žalgiris” žaidė su Bolonijos “Climamio”, šis gynėjas jau nieko nepadarė. Tačiau tai nereiškia, kad jis – prastas žaidėjas.

Olimpinio medalio teks palaukti

– Tikriausiai Jūsų meistriškumui daug įtakos turėjo žaidimas Lietuvos rinktinėje?
– Žinoma. Treniruotės su geriausiais Lietuvos krepšininkais, aukščiausiojo lygio varžybos man davė labai daug, padėjo įgyti didesnį pasitikėjimą savo jėgomis. Kai žaidi su žvaigždėmis, stengiesi į jas lygiuotis. Rungtyniaujant su silpnesniais netobulėsi, o eisi žemyn.

– Turite Europos čempiono aukso medalį, tačiau olimpinio trofėjaus dar teks palaukti. Ar labai išgyvenote dėl to, kad Atėnuose išsprūdo apdovanojimas?
– Aišku, buvo gaila ir medalio. Bet labiausiai apmaudu dėl to, kad komanda žaidė labai gerai, be didesnių duobių, visą laiką Atėnuose mūsų žaidimas kilo į viršų, atrodė, šluosime visus iš eilės. Todėl du paskutinieji pralaimėjimai sugadino nuotaiką.

Gavo tik vieną techninę pražangą

– Aikštėje esate vienas ramiausių žaidėjų. Gal net techninių pražangų nesate gavęs?
– Per visą savo karjerą esu gavęs vieną techninę pražangą, kai dar žaidžiau “Sakaluose”. Tada su Donatu Slanina, žaidusiu “Žalgiryje”, susistumdėme. Jis metė į mane kamuolį, taip ir kilo konfliktas. Šis veiksmas mane suerzino, bet paprastai iki tokių dalykų stengiuosi neprieiti. Jeigu supykstu, savo pyktį išlieju ant varžovo kiečiau gindamasis, kartais parėkiu ant savų žaidėjų. Bet savo pykčio nesistengiu nukreipti į teisėjus, nes tai nieko nepakeis.

– Kuo paaiškinti, kad Eurolygos rungtynėse esate daugiausia rezultatyvių perdavimų tarp žalgiriečių atliekantis žaidėjas?
– Man patinka komandinis žaidimas. Bet juo toliau, juo labiau šis bruožas praranda savo privalumus. Jeigu daugiau stengiuosi gindamasis ar kamuoliais maitinu draugus, o taškų įmetu tik keletą, visiems atrodo, kad nieko nenuveikiau, nes dauguma žaidėją vertina pagal pelnytų taškų skaičių. Nesvarbu, kad neperimsi nė vieno kamuolio, kad pataikysi tik 6 iš 15 metimų, bet surinksi 18-20 taškų ir jausiesi ramus. Niekada nebuvau aikštėje savanaudis, bet, manau, tai yra mano bėda ir stengsiuosi po truputį keistis.

Startas Eurolygoje buvo nelengvas

– Kai atvykęs į “Žalgirį” 2000 metais davėte interviu, sakėte, jog per pirmąsias Eurolygos rungtynes žaidėte lyg ne savomis kojomis. Ar dar prisimenate, su kuria komanda rungtyniavote?
– Atsimenu – Madride su “Estudiantes”. Buvo labai sunku – naujas kolektyvas, didelė salė, didžiulis ažiotažas. Neturėjau laiko adaptuotis komandoje – sekmadienį atvykau, o ketvirtadienį jau teko žaisti išvykoje Eurolygos rungtynes. Treneriai buvo išleidę į aikštę. Jaučiausi kaip nemokantis plaukti, įmestas į gilų vandenį. Bet jau antrose rungtynėse su graikų “Peristeri” jaučiausi daug geriau, netgi neblogai sužaidžiau.

– “Žalgiryje” žaidžiate penktąjį sezoną. Ar nesinori keisti aplinkos?
– Visada noriu išbandyti ką nors nauja. Turbūt reikia pakeisti aplinką, kad save sudirgintum, kad atsirastų nauji tikslai. Galėjau išvykti jau anksčiau, bet nesinorėjo eiti į žemesnio lygio komandą. Antra vertus, tik praėjusiais metais pajutau, kad jau esu visapusiškai pasirengęs žaisti ir užsienyje. Man patinka savo šalyje, savo klube, “Žalgiris” man buvo gera meistriškumo mokykla. Bet jeigu atsirastų galimybė išbandyti save kitur, kodėl gi ne? Be to, jeigu Lietuvoje būtų sudarytos tokios pačios sąlygos, kaip ir užsienyje, nė vienas nevažiuotų svetur.

– Su kuriuo žaidėju aikštėje vienas kitą suprantate iš žvilgsnio?
– Su tais, su kuriais seniausiai esame kartu – Mindaugu Timinsku, Vidu Ginevičiumi, taip pat Tanoka Berdu.

Krepšinio savamokslis

– Greitį, šoklumą, ištvermę tikriausiai įgijote rankinio treniruotėse?
– Galbūt ir jos pridėjo. Bet, manau, šios savybės yra įgimtos, gamtos duotos. Yra žaidėjų, kurie treniruojasi ne mažiau už mane, bet neturi tokių fizinių savybių.
Mano didžiausia problema, jog krepšinį pradėjau žaisti tik baigęs vidurinę mokyklą. Neturiu krepšinio pagrindų, todėl darau nemažai techninio broko. Tiesa, pastaruosius 2-3 metus to broko būna vis mažiau.

– O rankiniu dar domitės? Ar žinote, kaip Lietuvos čempionate sekasi Jūsų gimtosios Varėnos “Ūlai”?
– Paskaitau laikraščiuose apie rankinio rezultatus. Bet šiai sporto šakai neskiriama tiek dėmesio, kiek krepšiniui, ir tai suprantama.

– Ar Jūsų buvę treniruočių draugai dar žaidžia rankinį?
– Keli jų žaidžia “Ūloje”. Didelių aukštumų mano karta nepasiekė, nors būdami jaunių amžiaus ne kartą tapome Lietuvos ir net Baltijos šalių čempionais.

– Buvęs Jūsų rankinio treneris, Varėnos rajono meras Vidas Mikalauskas dabar Jums teikia apdovanojimus už pergales krepšinio aikštėje.
– Kai 12-oje klasėje vėl tapome Lietuvos jaunių čempionais, V.Mikalauskas mane pasikvietė ir pasakė, kad esu kviečiamas į Lietuvos vyrų rinktinės treniruočių stovyklą. O aš pareiškiau, kad išeinu iš rankinio. Iš tiesų mano išėjimas jam buvo skausmingas, jis pyko ant manęs, nes buvau vienas komandos lyderių. Treneris viską darė, kad grįžčiau į rankinį.

– Kodėl Jūs nusprendėte mesti rankinį?
– Nuo mažens mane traukė krepšinis, bet Varėna – rankinio kraštas. Todėl norėjau važiuoti į Vilnių mokytis ir susirasti komandą, kurioje galėčiau žaisti krepšinį. Iki tol krepšinį žaisdavau tik kieme. Todėl daugeliui žmonių toks mano žingsnis atrodė beprotiškas. Bet man pavyko, padedant buvusiam mokytojui iškart patekau į A lygoje rungtyniavusią “Farmeką”.
Man sekdavosi reikiamu laiku atsirasti tinkamoje vietoje. Suprantama, reikėjo ir pačiam pastangų parodyti. Sunkus darbas, esu tikras, turėjo lemiamos įtakos mano karjerai. Juk Lietuvoje yra daugybė pavyzdžių, kai labai talentingais vadinti krepšininkai taip ir neatsiskleidė.

Gyvenimą kuria Vilniuje

– Už aikštės ribų daugiausia bendraujate su komandos draugais ar Jūsų bičiuliai – ne krepšinio pasaulio atstovai?
– Daugiausia bendraujame su komandos draugais, aišku, ne su visais. Kiti mano draugai yra išsibarstę, dalis jų liko Vilniuje, kiti dar klajoja. Dažnai bendrauju su buvusiu “Sakalų” žaidėju Mindaugu Budzinausku.

– Kaune gyvenate penktus metus, tačiau savo namais vadinate Vilnių. Kodėl?
– Vilniuje gyvenau penkerius metus, ten pradėjau krepšininko karjerą, turiu butą, todėl su Vilniumi sieja malonūs prisiminimai. Ir mano draugė Jolita iš Vilniaus, tik dabar kartu gyvename Kaune.

– Kartu su drauge esate jau nemažai metų, galbūt jau greitai paliksite viengungių gretas?
– Kai milijonus užsidirbsiu, tada kelsime vestuves (juokiasi), kad brangesnį žiedą galėčiau nupirkti.