R.Freemanas: „Norėjau žaisti aukščiausio lygio krepšinį“, „Lietuvos žinios“ 0

Almantas Kiveris, „Lietuvos žinios“

Amerikietis Reggie Freeman’as nusipelnė didelės pagarbos Serbijoje, tačiau atvyko į Kauno „Žalgirį“, nes vėl nori žaisti aukščiausio lygio krepšinį.

Žalgiriečiai sezoną pradėjo lengva pergale 89:51 prieš Valmieros „Lačplėša alus“ ekipą, o komandoje per oficialias rungtynes debiutavęs naujasis klubo legionierius buvo rezultatyviausias.

30 metų 197 centimetrų ūgio amerikietis per beveik 24 minutes pelnė 15 taškų (1/1 dvitaškio, 2/3 tritaškių, 7/8 baudų), atkovojo 3 kamuolius, atliko 2 rezultatyvius perdavimus, 2 kartus perėmė kamuolį ir 4 kartus prasižengė. Amerikiečio žaidimu liko patenkinti ne tik ekipos gerbėjai, bet ir komandos treneriai.

Trauma nekliudo

Po mačo R.Freemanas labiausiai džiaugėsi, kad pagaliau baigėsi kontrolinių rungtynių išvykose maratonas.

Kokie įspūdžiai iš pirmųjų rungtynių?
– Nuotaika tikrai gera, nes laimėjome įtikimai. Buvo malonu po daugybės treniruočių ir draugiškų varžybų pagaliau žaisti savo gerbėjų akivaizdoje. Džiugu, kad į rungtynes susirinko tiek daug žiūrovų. Daug maloniau žaisti, kai palaiko tokie geri aistruoliai.

Kaip vertinate savo žaidimą?
– Neteikiu per daug reikšmės savo pelnytų taškų skaičiui. Šioje komandoje kiekvieną dieną gali atsirasti vis kitas rezultatyviausias žaidėjas. Man tiesiog pasisekė, kad surinkau keletą taškų rungtynių pabaigoje. Aišku, pelnyti taškus malonu, bet komanda yra gerai subalansuota ir daug krepšininkų per mačą gali surinkti dviženklį taškų skaičių.

Su kuriais komandos draugais greičiausiai randate bendrą kalbą aikštėje?
– Su visais vienodai. Pradedame jausti vienas kitą daug geriau, susižaidžiame.

– Žaidėte apibintuotu dešiniuoju riešu. Kas atsitiko?
– Nieko ypatingo. Ranką susižeidžiau dar būdamas Niujorke. Riešą dar šiek tiek skauda, panašiai lyg būtų patempta čiurna, bet tai man nesudaro didesnių problemų, nes esu kairiarankis. Manau, matėte, kad aikštėje man dėl to nekilo bėdų. Mano žaidimui tai neturi jokios įtakos.

Apie Serbiją – tik šiltai

Kaip įsikūrėte Kaune?
– Neblogai. Miestas man patinka, turiu puikų butą miesto centre. Visur, kur reikia, galiu nuvykti per kelias minutes.

Orai Lietuvoje darosi vis šaltesni. Ar dėl to nekyla problemų?
– Oi, tikrai ne. Juk aš iš Niujorko. Esu įpratęs prie šaltesnio klimato. Trejus metus žaidžiau Serbijoje, ten irgi būdavo šaltų žiemų.

Marškinėliai su jūsų vardu ir numeriu kabo Belgrado „Reflex“ arenos palubėje. Ar žinojote, kad tai pirmieji marškinėliai, pakilę į tos arenos palubę?
– Žinojau. Man tai buvo labai džiugus įvykis. Toje komandoje žaidžiau gerai ir padariau daug gero visai šaliai. Visi mane ten mėgo, o man patiko ir šalis, ir jos žmonės. Tai buvo abipusė pagarba. Prisiminimai apie „Reflex“ klubo žmones iki šiol mano širdyje sukelia tik šiltus jausmus.

Per Serbijos krepšinio istoriją buvote pirmas užsienietis, paskirtas komandos kapitonu. Ar tai buvo kas nors ypatinga?
– Pažinojau komandos draugus ilgesnį laiką, žaidėme kartu ir daug ko drauge pasiekėme. Nemanau, kad mano kaip užsieniečio paskyrimas kapitonu buvo kuo nors ypatingas. Kaip žmogui, žinoma, tai buvo malonu. Gera jausti pagarbą iš žmonių, su kuriais kartu rungtyniauji.

Serbijoje buvote gerbiamas ir mylimas. Kas privertė atvykti į „Žalgirį“?
– Tiesiog norėjau pakeisti aplinką. Žaidimas Eurolygoje – tai visiškai kitas lygis. Eurolygoje nerungtyniavau porą sezonų, norėjau vėl žaisti aukščiausio lygio krepšinį. „Žalgiris“ yra gerai žinoma komanda Europoje, todėl apsisprendžiant man nekilo didesnių problemų. Stengsiuosi jiems padėti laimėti, kaip tą dariau visada per savo karjerą.

Penktuoju numeriu pažymėtus marškinėlius vilkėjote Serbijoje, juos pasirinkote ir „Žalgiryje“. Šis skaičius jums – ypatingas?
– Taip, tai mano numeris, kurį naudoju jau ilgą laiką. Tai – mano laimingas skaičius. Vilkėdamas penktuoju numeriu pažymėtus marškinėlius gerai jaučiuosi. Labai nudžiugau, kai „Žalgiryje“ irgi galėjau pasirinkti šį numerį.

Cota – senas draugas

Į Europą atvykote prieš kelerius metus. Ar buvo sunku priprasti prie europietiško žaidimo stiliaus? Kuo jis skiriasi nuo amerikietiškojo?
– Iš tikro nėra daug skirtumų. Visur privalai žaisti iš visų jėgų, gerai išmanyti krepšinį. Europoje žmonės tai daro labai gerai. Komandinio žaidimo propagavimas yra turbūt vienintelis skirtumas, kurį galėčiau išskirti. Prie tokio žaidimo stiliaus lengvai prisitaikiau, nes man patinka žaisti būtent tokį krepšinį.

Ed’as Cota minėjo, kad buvote viena priežasčių, dėl ko jis grįžo į Kauną. Esate geri draugai?
– Abu esame iš Niujorko, todėl pažįstame vienas kitą gana gerai. Gyvenome kaimynystėje ir esame kartu žaidę gatvės krepšinį, tad jam atvykus čia man pasidarė tik lengviau.

Dauguma „Žalgirio“ naujokų visada turi ką pasakyti apie komandos fizinio parengimo trenerį Aleksandrą Kosauską …
– O taip (šypsosi, – Red.)! Iš tikrųjų tai jis man patinka. Kiek čia esu, treneris su manimi elgėsi tikrai gerai. Jis nekalba angliškai, bet labai gerai išmano krepšinį, kurio kalba yra universali, todėl trenerį suprantu. Aišku, per treniruotes jis verčia mane daryti įvairiausių pratimų, bet jau esu žaidęs Serbijoje, ir tai nėra toks didžiulis šokas, koks būtų, jei pirmąkart atvykčiau iš JAV. Esu pratęs prie alinančių treniruočių, todėl ir čia jaučiuosi gerai.

Komentarai