Į krepšinį pastūmėjo kieta tėvo ranka 0

Rimvydas Stankevičius, “Respublika”


Apie kosmoso erdves ir kitas vaikystės svajones, apie ūsus ir kitas krepšinio madas, apie neišsipildžiusias meiles ir mokslų daktaro laipsnį pasakoja ką tik įšventintas vyriausiasis Kauno “Žalgirio” treneris Ainaras BAGATSKIS.


 – Jūsų aistra krepšiniui įgimta?


 – Jokiu būdu. Ji įdiegta tvirtos ir sunkios tėvo rankos. Vaikystėje apie sportą nė girdėti nenorėjau. Kaip ir dera tikram tarybiniam piliečiui, svajojau apie dvi specialybes: norėjau būti kosmonautu arba milicininku. Bet, kaip matote, taip ir netapau nei vienu, nei kitu. Tapau laimingu žmogumi, neturinčiu darbo ir užsiimančiu vien pomėgiais.Nuoširdžiai prisipažinsiu, iki šiol negaliu pasakyti, kad dirbu. Darbą aš įsivaizduoju kaip prakaitavimą prie staklių arba žilstančius plaukus dėl neišsprendžiamų profesinių problemų. Esu patyręs tai, kai tlikau praktiką baigęs technikumą. O dabar tiesiog darau tai, kas man malonu, ir dar pinigų už tai gaunu.

Tiesa, iki penkiolikos metų sportu visiškai nesidomėjau. Tačiau man ėmus bręsti tėvas pasakė: “Išsirink sporto šaką ir lankyk treniruotes, kad nesitrainiotum vakarais gatvėje. Ir dar žiūrėk, kad treniruotės vyktų kur nors netoli namų”. Pasipriešinti tėvo valiai neturëjau jokių šansų. Taigi išsirinkau lengvąją atletiką ir ėmiau sportuoti. Buvo neįtikėtinai nuobodu. Nutariau pasiieškoti ko nors įdomesnio. Aišku, mieliausiai būčiau rinkęsis Rytų kovos menus, bet tarybiniais laikais šis sportas buvo uždraustas, todėl nutariau išbandyti jėgas žaisdamas krepšinį. Iš pradžių patyriau nemažą šoką – man treniruotis reikėjo su metais vyresniais berniukais ir po pirmos treniruotės liepė dalyvauti rungtynėse, nors dar dorai nei technikos, nei taisyklių nežinojau. Būčiau metęs krepšinį po kelių mėnesių, bet prisibijojau tėvo, todėl be didelio noro toliau sportavau. Ir ką manote – sulaukęs penkiolikos metų krepšinį pamilau visa širdimi. Lūžį mano sąmonėje sukėlė fizinio lavinimo testas, vykdytas tarp mokyklų, – pagal fizinį pasirengimą buvau pripažintas geriausiu moksleiviu visoje Latvijoje. Tai man labai patiko, suteikė pasitikėjimo savimi, suvokiau sporto prasmę ir nuo tos dienos žaisdamas ėmiau jausti didelį malonumą.


Gal ir ūgiu aukščiausias tarp moksleivių buvote?


– Ką  jūs, buvau gal ketvirtas pagal ūgį klasėje. Tačiau tapęs testo nugalėtoju ėmiau geriau žaisti, gilintis į žaidimo techniką ir svarbiausia – pajutau, kad esu taiklesnis nei dauguma vaikinų. Man labai patikdavo mesti į krepšį. Taigi į treniruotes varu varyti manęs jau nebereikėjo – žaisdavau krepšinį ir prieš treniruotes, ir po treniruočių. Dar patyriau, kad iš vidutinio nuotolio vienodai taikliai galiu mesti tiek dešine, tiek kaire ranka. Man tai buvo malonus atradimas.Tiesa, nors žaidžiau pastebimai geriau nei kiti, manęs dar ilgą laiką nekvietė į moksleivių rinktinę. Vaikų treneriai, matyt, turėjo savo favoritus ir į mane demonstratyviai nekreipė dėmesio. Tik tuomet, kai per rungtynes pradėjau įmesti tiek daug, kad mano rezultatyvumas badė akis,buvau pakviestas. Ir pakviestas tiesiai į startinį penketuką.


 – Jūs esate išsilavinęs, pedagogikos magistro laipsnį turintis žmogus. Argi sportas netrukdė jums mokytis?


– Mokykloje dar netrukdė, nes pernelyg intensyviai nesportavau. Gerai mokiausi ir trijuose metalo apdirbimo technikumo kursuose. Tik paskutinį baigiau sunkiai ir tik per trejus metus, nes išties jau beveik nesimokiau – nebuvo laiko.

Kodėl išsirinkote tokią studijų pakraipą?

– Tėtis taip norėjo. Man besimokant aštuntoje klasėje, jis pasakė, kad nėra reikalo vienuolika metų sėdėti mokyklos suole – metas įgyti specialybę.

 – Jūsų tėtis norėjo, kad taptumėte proletaru?


– Iš esmės taip. Na, ne visai paprastu – technikumą baigę žmonės būdavo šiokie tokie viršininkai. Iš tiesų mokslai man sekėsi labai gerai, tačiau bestudijuodamas technikume buvau pakviestas žaisti į Rygos VEF komandą – stipriausią krepšinio komandą Latvijoje. Visi mokslai man tuomet atrodė ne tokie reikšmingi dalykai. Todėl ir įstojęs į Kūno kultūros institutą nelabai ką mokiausi.

O kaipgi su universitetu?


– Universitetas buvo kur kas vėliau: kai man buvo dvidešimt devyneri metai, suvokiau, kad išsilavinimas žmogui yra labai svarbu ir kad aš iš tiesų noriu įgyti žinių. Štai tada aš įstojau į Rygos universiteto Pedagogikos fakultetą, ten mokiausi filosofijos, psichologijos, pedagogikos ir kitų naudingų dalykų, kurie man labai praverčia – ypač dabar, kai tapau treneriu.Taip, iš tiesų turiu magistro laipsnį ir manau, kad turėsiu daktaro -tiesiog šiemet dokumentų nespėjau paduoti ir teko atidėti doktorantūros studijas kitiems metams.


O akademinis pašaukimas su sportu jūsų viduje nesikauna?


 – Kaunasi. Atvirai tariant, esu iš tų žmonių, kurie nori visko. Ilgą laiką net nesupratau, kad būtinai teks rinktis, nes turėti viską neįmanoma. O dėl sporto… Buvo metas, kai po nesėkmingai sužaisto turnyro labai rimtai svarsčiau, ar nepalikti krepšinio. Maniau: “Kam man to reikia? “Buvau net treniruotes apleidęs. Tačiau kartą naktį sutikau gatvėje trenerį ir jis labai rimtai įtikino mane grįžti.


O tuo metu gal labiau rūpėjo laisvamanybė, merginos ir alus?


 – Ne, ne. Jau minėjau, kad buvau auklėjamas labai griežtai, todėl  laisvamanybë man buvo nepasiekiama. Pirmą kartą alaus paragavau, kai man buvo septyniolika. Ir labai saikingai. Nepiktnaudžiavau alkoholiu niekada.Meilės, žinoma, buvo, kaip ir visiems jauniems žmonėms. Išties labiau norėdavosi būti su mergina nei krepšinio aikštelėje, tačiau…Išties buvau ir tebesu gana uždaras žmogus. Teturėjau vos vieną artimą draugą, mėgau gilintis į save, o man patikusios merginos išskyrus, aišku, mano žmoną Ilzę, ir iki šiol nežino, kad man patiko. Toks gyvenimas.


– Na, bent jau Lietuvos moterys vienu balsu tvirtina, kad esate labai gražus. Turbūt ir Latvijoje turite pulkus gerbėjų?


– Lietuvos moterims esu gražus? Nuostabu. Man tai labai patinka. Kodėl jos pačios man to nesako?
Populiarus Latvijoje tikrai buvau. Stengiausi būti madingas, todėl dar ir dabar negaliu žiūrėti anų laikų savo nuotraukų. Košmaras. Juk Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, tikras krepšininkas turėjo turėti ant pečių krintančius plaukus, kirpčiukus ant kaktos, būti su ūsais. Ir aš toks buvau. Todėl dabar šiek tiek gėda prisiminti. Taèiau linksmybėms laiko neleidau. Svarbiausia visuomet man buvo šeima. Na, žinoma, tuo laiku, kurio likdavo nuo krepšinio. Žmona kartą apskaičiavo, kad iš dešimties mėnesių tris manęs nebūna
namuose. Žinoma, žmona puikiai supranta, kad mano toks darbas, kad kitaip negaliu, ir nepyksta dėl to. Juk ji ir tekėjo už manęs žinodama kad taip bus. Nors kartais nepiktai papriekaištauja, kad man krepšinis yra svarbiau negu ji. Negaliu dėl to ginčytis.


Taip susiklostė, kad iš krepšinio valgote duoną. Tačiau juk pradėdamas sportuoti to negalėjote žinoti. Profesionalaus krepšinio Sovietų Sąjungoje juk nebuvo?  

– Profesionalus krepšinis buvo visada. Juk žinote – visi krepšininkai atlyginimus gaudavo kokiose nors gamyklose, fabrikuose ir taip toliau.Tačiau, žinoma, tai nebuvo tokie pinigai, kokius turime galimybę uždirbti dabar. Kita vertus, aš niekuomet nesivaikiau uždarbio – niekuomet nėjau žaisti į vieną ar kitą komandą dėl didesnio uždarbio. Mane daug sykių bandė nupirkti Latvijos, užsienio klubai, tačiau atsisakydavau, nes jie negalėjo man pasiūyti kitų gyvybiškai svarbių dalykų. Tam, kad  žaisčiau komandoje, pirma, ji turi būti aukšto lygio, antra, turi turėti talentingą, išmintingą ir žmogišką trenerį, o tik tuomet galima kalbėti apie pinigus. Labai retas atvejis, kad visos
 šios sąlygos komandoje būtų. Šai kai man paskambino iš “Žalgirio” ir pasiūlė žaisti jų komandoje, aš tiesiai telefonu pasakiau, kad sutinku. Manęs klausė, ar nenorėčiau pakalbėti apie sutarties sąlygas, atsakiau, kad tai bus galima sutvarkyti ir vėliau, kai jau būsiu Lietuvoje, “Žalgiryje”. Maža pasakyti, kad “Žalgiris” yra mano mylima komanda. Tai buvo mano siekiamybė, mano pavyzdys. Todėl žaisti šioje komandoje visuomet norėjau – kokios gi sutarties sąlygos galėjo sukliudyti. Pinigai niekuomet nebuvo mano gyvenimo variklis. Žinoma, aš noriu jų turėti tiek, kad pakaktų šeimai, jos poreikiams ir malonumams, tačiau būti turtuoliu tikrai nenoriu.


 – Na taip, “Žalgiris” puiki komanda, žaidžianti pačio aukščiausio lygio krepšinį, bet visi juk svajoja žaisti JAV ar bent jau kokioje turtingoje Europos ðalyje. Iš Latvijos išvažiuoti į Lietuvą – tai beveik niekur neišvažiuoti.

– Man kiekvienais metais koks nors Europos klubas siūlydavo žaisti. Tačiau nei pinigai, nei sąlygos nekėlė man didelio noro išvažiuoti. Ko gero, esu patriotas – mano šalis yra Latvija ir niekur kitur nenoriu gyventi. Lenkai man vos mėnesį pažaidusiam pas juos norėjo suteikti pilietybę. Aš atsisakiau. Be to, ir žaisti jau nebesinori.


– Kodėl nebesinori?


– Na, esant mano amžiaus šbėgti į aikštelę jau reikia sąžinės neturėti. Man jau keturiasdešimt. O iš tiesų man jau sunku surasti motyvaciją treniruotis, žaisti, ką nors nugalėti – man dar norisi žaisti, bet jau kitaip, vangiai. Žiūriu į jaunus žaidėjus ir suprantu, kad man jau geriau kovoti vilkint trenerio kostiumu, o ne sportine apranga.


– Sakote, turtuoliu būti nesinori? Bet nusipirkti kokį nuosavą lėktuvą arba bent jau prabangią jachtą kiekvienai žvaigždei, manau, būtina?


 – Žvaigždei galbūt. Nelaikau savęs žvaigžde, nors ir nesu pats nežinomiausias žmogus Latvijoje. Mano tokia dalia – visuomet būti dėmesio centre, būti kalbinamam, stebimam žurnalistų, neretai norinčių, kad įsivelčiau į kokį skandalą. O jachta, lėktuvas… Viešpatie, ką aš su jais veikčiau. Apskritai geriausiai jaučiuosi savo namuose, Latvijoje. Žmona kartais prašo, kad atostogas praleistume kur nors egzotiškoje šalyje, bet aš niekada nenoriu. Galų gale aš jau prisivažinėjau po pasaulį ir ilgiuosi ne egzotikos, o ramybės.


Buvote “Žalgirio” žaidėjas, juokaudavote drauge su kitais, traukdavote vienas kitą per dantį, tapšnodavote per petį, o dabar tapote jų treneriu. Prireikė jūsų psichologijos žinių, kad pakeistumėte santykius su žalgiriečiais, susikurtumėte pagarbų atstumą tarp savęs ir krepšininkų?


 – Suprantu, apie ką kalbate. Taip, toks atstumas būtinas. Esu treneris – tas žmogus, kuriam kalbant kiti turi tylėti. Tai nėra lengva tiek man, tiek kitiems. Visi tai supranta, bet susikurti kitokius santykius reikia laiko. Juk dar tik kelios savaitės, kai esu “Žalgirio” treneris.Tačiau tikrai nebūsiu labai save gerbiantis ir dievaižin kokios pagarbos iš kitų reikalaujantis treneris. Tikiuosi ne treniruočių metu likti tokiu pačiu jų bičiuliu, koks buvau iki šiol, o vadu tapti tik aikštelėje.


– Kaip žaidėją Lietuvos krepšinio aistruoliai jus jau spėjo pamilti, bet į jus kaip trenerį dar žiūri labai atsargiai. Jūsų tai neslegia?


– Niekada nebūčiau ėmęsis vadovauti komandai, jei būčiau abejojęs, kad sugebėsiu. Aš gi neatsitiktinai tapau treneriu, ne susapnavau, kad juo noriu būti. Tam ruošiausi apie dešimt metų. Per kiekvienas atostogas važiuodavau į trenerių seminarus, kursus, klausiausi geriausių JAV ir Europos krepšinio trenerių paskaitų. Be to, manau, pravers ir mano pedagoginės bei psichologinės žinios.