„Žalgirio“ dienoraštis (II dalis) – viena diena su Jaska 0

Pasmerktas krepšiniui – tokia mintis pirmiausia šauna į galvą, pamačius Vytenį Jasikevičių. Abu tėvai buvę sportininkai, puikus ir visur persekiojantis brolio pavyzdys – atrodo, kad jaunėlis „Jaska“ neturėjo kito pasirinkimo. Kaip tik būti tokiu, kokiu turi būti. O aš, spalio 24 dieną, pabandžiau išsiaiškinti kaip žemėje kuriasi tokios žvaigždės.

Geras, draugiškas ir ramus – taip pirmiausia save apibūdino mano dienoraščio herojus. Tiesą sakant, toks jis yra gyvenime, bet tikrai ne aikštėje. Čia jis emocingas ir išraiškingas žaidėjas. „Rytais geriau manęs nekalbinti, nes tuomet mėgstu tylą ir galiu būti piktas bei grubus“ – sakė Vytenis. Tačiau aš juo nepatikėjau, nes mane, 8:30 val., prie savo namų Vytenis pasitiko su šypsena. Nors rytinė „Žalgirio“ treniruotė Vyteniui turėjo prasidėti 11 valandą ir veikiausiai jis būtų miegojęs gerokai ilgiau, tačiau prieš treniruotę jis dar buvo pažadėjęs padėti tėvams. Jasikevičių šeima dabar gyvena kraustymosi darbais – keliasi į neseniai įsigytą nuosavą namą užmiestyje. Vytenio tėtis Linas aprodė naujuosius žalgiriečio namus, kuriuose pilna Šarūno nuotraukų, šeimos galvos kambaryje sudėti visi jo laimėti trofėjai. Beje, Vytenio kambaryje taip pat netrūko brolio nuotraukų, ant jo rašomojo stalo puikavosi ir mylimos merginos fotografijos.

Mama tuo metu ruošė pusryčius sūnui. Nors Vytenis sakė, jog pusryčius dažniausiai gaminasi pats. „Nedaug valgau iš ryto, puodelis arbatos ir dar kas nors prie jos.“

9 :20 val. sėdome į Vytenio automobilį ir išskubėjome į senuosius Jasikevičių namus, iš kurių reikėjo iškraustyti kelis labai reikalingus buitinius prietaisus, tarkim kad ir skalbyklę, kuria Vytenis turi naudotis kone kasdien. Čia mes atvykome, sugaišę 25 minutes, maždaug tiek kasdien, po du kartus, Vytenis sugaišta važiuodamas į treniruotes. „Man patinka gyventi su tėvais, savaitę gyvenau vienas mūsų senajame name, tačiau buvo labai liūdna. Namas didelis, tai net savo aidą girdėdavau, pavyzdžiui, kai kalbėdavau telefonu. Nekoks jausmas. Vienatvė man nepatinka.“ – pažymėjo žalgirietis.

Nors kita vertus, „Jaska“ neslėpė, jog labai mėgsta būti namuose ir, gulėdamas lovoje, žiūrėti televizorių, kad ir paprasčiausią serialą. Tai – malonus atsipalaidavimo būdas. Gynėjas taip pat tikino, kad nemėgsta ilgų kelionių, tačiau dabar turės prie jų priprasti. Pagelbėjęs tėčiui, kitaip sakant, atlikęs šventą sūnaus pareigą, Vytenis išskubėjo į treniruotę. Prie „Žalgirio“ treniruočių centro sustojome 10 val. V.Jasikevičius norėjo atvykti anksčiau, nes turėjo atlikti procedūras kojai.

Krepšininkas po paskutinių rungtynių su Atletu jautė, jog koja yra truputį patinusi ir skauda. Treniruočių salė nebuvo tuščia, nes čia jau plušėjo aukštaūgiai „Žalgirio“ krepšininkai, o nuo 11 val. turėjo prasidėti treniruotė, skirta “mažesniems” žaidėjams.

Krepšinis man – malonumas, smagu treniruotis – visi komandos nariai yra išties puikūs. Vieni su kitais labai sutariam. Pasišnekėti, pasitarti galiu su abiem treneriais, jie supranta mus jaunus. Viena didelė šeima – ką čia ir bepridursi. Bėda ta, kad dabar kur kas sunkiau suderinti mokslus ir krepšinį, nei tuomet, kai žaidžiau „Žalgirio“ jaunimo komandoje – sakė Kauno technologijos universiteto studentas. Štai dėl rytinės treniruotės jau nepavyko nueiti į makroekonomikos paskaitas, tačiau po pietų dar spėsiu į bendravimo psichologiją.

Taigi po pusantros valandos trukusios treniruotės vykome pietauti. Į draugiją Vytenis pasikvietė Mantą Kalnietį, kuris, anot Vytenio, yra geriausias jo draugas, su pastaruoju jis dažniausiai gyvena viename viešbučio kambaryje, kai komanda žaidžia išvykos rungtynes. „Jis geriausias draugas komandoje, su kuriuo ir paskutiniu kąsniu galėčiau pasidalinti“ – šypsodamasis pabrėžė Vytenis.

Nors kavinėje barmenės neskubėjo atnešti valgio, tačiau laikas joje prabėgo labai linksmai ir greitai – tai tik dėl geros kompanijos.

14:40 val. Vytenis atsisveikino su Mantu, tačiau neilgam, tik iki vakarinės treniruotės ir nuskubėjo į universitetą, į anksčiau minėtas bendravimo psichologijos paskaitas. „Nežinau, kaip išsilaikysiu visus egzaminus“,- guodėsi V.Jasikevičius. „Juk nepasakysi treneriui, jog dėl to negali ateiti į treniruotę.“ – pridūrė jis.(Štai tokioje situacijoje Vyteniui, matyt, praverstų ir tos bendravimo psichologijos paskaitos.)

Taigi, atidavęs duoklę mokslui, 17 val. Vytenis grįžo namo, kur toliau darbavosi jo tėtis Linas, laukė spanielis Pepe, mielas šunelis, kuris miega kartu su Vyteniu vienoje lovoje, mat šeimoje jis vienintelis tai leidžia. Krepšininkas sakė, kad dažnai pabunda, aplipęs šuns plaukais, jų būna net į nosį prilindusių. Dar prabėgomis atsisveikino kažką suplanavusi mama, o tėtis sušalusią mane pavaišino jo darytu šildančiu spanguolių gėrimu, kuris turi unikalią etiketę ir savo pavadinimą („Lino ašara“).

Vytenis, turėdamas šiek tiek laisvo laiko iki vakarinės treniruotės (ji turėjo prasidėti 20:30 val.), laiką leido prie kompiuterio, susirašinėjo su buvusiais mokslo draugais iš Jungtinių Amerikos Valstijų, šioje šalyje jis praleido vienerius metus.

„Mano didžiausia svajonė – ilgai ir gerai žaisti krepšinį“, – prasitaria V.Jasikevičius. „Kol dar jaunas, ir apie milijonus nesvajoji, aišku, pinigai ateityje bus svarbus faktorius, ypač kai norėsiu sukurti šeimą. „Žalgiryje“, atsižvelgiant į tą faktą, jog esu naujokas ir jaunas krepšininkas, gaunu pakankamai žaidybinio laiko. Jaučiuosi pilnavertis komandos narys, nesijaučiu menkesnis už kitus, kurie žaidžia daug minučių ir įmeta daug taškų.“ – sakė V.Jasikevičius.

„Įeidamas į aikštelę visuomet truputį jaudinuosi, nes noriu kuo geriau sužaisti, kuo geriau pasirodyti. Tačiau, mano manymu, jaudinasi ir dauguma patyrusių krepšinio žvaigždžių, kurios daug laiko praleidžia aikštelėje. O aš juk savo vertę kol kas turiu įrodinėti, turėdamas kur kas mažiau progų.“

Prieš kokį varžovą labiausiai norėtum sužaisti mikro dvikovoje? – paklausiau Vytenio. „Prieš brolį, būtų tikrai labai įdomu. Tačiau pastaruoju metu labai retai matomės, todėl, kai susitinkam, tikrai krepšinio nežaidžiam, mieliau pasišnekam, nes būnam vienas kito labai išsiilgę, o kalbėtis galime apie bet ką – nuo krepšinio iki temų apie merginas.“

Ar dažnai girdi komplimentus?

„Dažniau girdžiu apkalbas, kad, neva, „Žalgiris“ mane paėmė tik dėl pavardės. Yra daug pavydžių žmonių. Juk nebūčiau priimtas į vieną geriausių Europos klubų vien dėl to, jog esu Jasikevičius. Ką man daryti, kad mano pavardė tokia? Tai nereiškia, jog aš nemoku žaisti krepšinio, negaliu kažko pasiekti. Ką man daryti, jog mano brolis yra žvaigždė, nežaist krepšinio? Viską galiu pasiekti ir sieksiu savo jėgomis, savo rankomis, o ne per brolį.“ – išrėžė Vytenis.

„Kartais susilaukiu dėmesio vien dėlto, jog esu panašus į Šarūną, ypač mane su broliu painiodavo, kai viešėdavau Izraelyje. Rėkdavo – Šaras, Šaras! Tuomet pasijuokdavau ir numodavau ranka. Kartais dėmesys mane erzina, bet tuomet, kai jis virsta apkalbomis. Tačiau jei prie manęs pribėgtų būrys vaikų, visiems išdalinčiau autografus, kad ir kiek laiko tai užtruktų.“ – teigė jaunėlis „Jaska“.

To vakaro krepšinio temą užbaigė vakarinė treniruotė, kuri truko iki 22 val., tačiau Vytenis dar buvo pasilikęs kiek ilgiau pamėtyti ir namo grįžo jau gerai sutemus, apie 23 valandą. Kitą dieną žalgiriečiai išvyko į Trevizą, Italijos miestą, kur sužaidė pirmąsias Eurolygos rungtynes. Todėl „Žalgirio“ „Jaska“, susipakavęs daiktus ir pasiruošęs kelionei, už gero pusvalandžio griuvo į lovą. Prieš užmiegant, šaltu ir drėgnu liežuviu kaktą jam spėjo palaižyti Pepe. Labanakt, Vyteni.

Ir tuomet supratau, kad jeigu ir yra žemėje žvaigždės, tikrosios žvaigždės, tai jos ilgai būna beveik nematomos, bet kai tik panori, suspindi taip ryškiai, kaip tik jos sugeba.

"Žalgirio laikraštis" Nuotraukos: zalgiris.lt