„Žalgirio“ talentas svajoja ir apie Lietuvos rinktinę 2

Zigmas Jurevičius, „Kauno diena“

Paulius Valinskas – rankininkų dinastijos atstovas. Tačiau Kauno „Žalgirio“ klube auga nauja Valinskų atšaka – oranžinio kamuolio virtuozai. Vyresnėlis Paulius rengiasi antrajam sezonui vyrų krepšinio ekipoje, o jaunėlis Marius grūdinasi dublerių kolektyve.

21-ų metų 191 cm ūgio P.Valinskas praeitą sezoną debiutavo ir elitiniame Eurolygos turnyre, ir Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionate.

Pirmas blynas, nors ir nebuvo labai gardus, regis, neprisvilo. Neseniai „Žalgirio“ klubo vadovai jaunam talentui pasiūlė pratęsti sutartį metams, kuri vėliau, abipusiu sutarimu, įsigaliotų ir 2018–2019 m. sezonui.

Prie pirmo savo LKL čempiono titulo kaunietis prisidėjo kukliai – vidutiniškai po 3,8 taško per rungtynes, tačiau šiemet Šarūno Jasikevičiaus schemose jam gali tekti kur svarbesnis vaidmuo. P.Valinskas tam rengiasi net tada, kai dauguma krepšininkų atostogauja. Vaikinas kasdien lieja prakaitą per treniruotes su „Žalgirio“ fizinio rengimo specialistais Justinu Grainiu ir Nerijumi Navicku. Juolab kad vasarą nebetrukdo ir verslo administravimo studijos Kauno technologijos universitete.

Pokalbį su žalgiriečiu pradėjome apie artimuosius. Pašnekovo žodžiais, jo tėtis jaunystėje rimtai žaidė rankinį, bet didelių aukštumų nebuvo pasiekęs, o štai senelis treniravo geriausius šalies rankininkus. Vis dėlto, P.Valinskui renkantis gyvenimo kelią, didesnių abejonių nekilo.

„Jokių ginčų nebuvo. Tėtis pats mane nuvedė į krepšinio treniruotes ir niekada nespaudė pasirinkti vieną ar kitą užsiėmimą“, – pasakojo Paulius.

– Kaip prasidėjo jūsų kelias į krepšinį?
– Sakyčiau, labai standartiškai. Gyvenau netoli Arvydo Sabonio krepšinio centro, tad nuo mažens svajojau apie krepšinį. Stebėdavau rungtynių transliacijas, pats kieme pamušinėdavau kamuolį. Kai pradėjau treniruotis, pirmuosius trejus ketverius metus man tai buvo ne darbas, o labiau smagus laiko praleidimas, nes ten pat sportavo ir mano bendraklasiai. Pradėjau pas trenerį Rolandą Radvilavičių. Jis mokė mane krepšinio abėcėlės.

Gyvenau netoli Arvydo Sabonio krepšinio centro, tad nuo mažens svajojau apie krepšinį.

– Pirmas treneris dažnai nulemia visą tolesnį sportininko kelią – sudomina ir motyvuoja jį siekti karjeros aukštumų arba, atvirkščiai, atstumia, išgąsdina. Koks buvo jūsų pirmasis treneris?
– R.Radvilavičius – žinomas vaikų, jaunimo krepšinio specialistas, tad padėjo pakloti tinkamus pamatus. Jis buvo reiklus, griežtas, mūsų nelepino. Bet mums to ir reikėjo. Pamenu, mūsų vasaros treniruotės vykdavo, galima sakyti, sukarintomis sąlygomis. Pradedant kad ir maistu. Mes, vaikai, dažnai nemėgome vienų ar kitų produktų, tačiau treneris disciplinos sumetimais liepdavo suvalgyti viską, nes tie produktai ant stalo atsidūrė neatsitiktinai, o atsižvelgus į mums sudarytą naudingos mitybos planą. Žinoma, būdavo, kad Rolandas rasdavo po langais išmėtytus cepelinus ar kitus patiekalus, tuomet kaltininkui tekdavo naktį vaikščioti žąsele. Ne pats maloniausias užsiėmimas (juokiasi – aut. past.). Treneris pabrėždavo: tikslas – kad jūs pasiektumėte bent Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) lygį. Galima sakyti, kad jo žodžiai išsipildė. Iš mūsų grupės ne vienas tapo LKL ar NKL klubų krepšininku. Tai ir Paulius Danisevičius, ir Ernestas Serkevičius, Edvinas Šeškus, rungtyniaujantis Estijoje, keli draugai krepšinį žaidžia JAV.

– Kurie specialistai jus treniravo vėliau?
– Po trijų ar keturių metų perėjau pas Arūną Visocką. O kitas ilgesnis mano karjeros etapas – „Žalgirio“ dublerių ekipoje pas Tomą Masiulį. Per tuos trejus metus Tomas man suteikė daug meistriškumo pamokų – ir dublerių komandoje, ir jaunimo rinktinėse.

– Ko gero, nemažas trenerio nuopelnas, kad pernai jus išrinko labiausiai patobulėjusiu NKL krepšininku. Tas titulas, matyt, kažkiek padėjo praverti ir „Žalgirio“ vyrų komandos duris?
– Jaučiau trenerio pasitikėjimą. Buvau jau apsitrynęs dublerių komandoje, tad jis atidavė žaidimo gijas į mano rankas. Stengiausi nenuvilti. Ypač sekėsi per atkrintamąsias varžybas, tad sulaukiau ir lygos įvertinimo.

– Kurias NKL rungtynes ar įvykius labiausiai įsiminėte?
– Sunkiausi buvo pirmi metai po moksleivių krepšinio. Atėjęs į NKL maniau, kad čia nieko baisaus, galiu ramiai žaisti. Tačiau paragavęs vyrų krepšinio pamačiau, kad pavyksta toli gražu ne viskas. Mane ir apstumdo, ir apkumščiuoja, negaliu nei prasiveržti, nei įmesti. Buvo savotiškas šokas, pakirto pasitikėjimą. Tačiau pamažu išmokau išgyventi ir vyrų krepšinyje. Iškalbingas pavyzdys – NKL atkrintamosios rungtynės Šilutėje. Tuo metu su jaunaisiais kolegomis jautėme pakilimą, žaidėme gerą krepšinį ir rimtai susikibome su „Šilutės“ vyrais. Įdomu, kad jie laimėdavo mūsų aikštėje, o mes – jų. Lemiamas mačas vyko pamaryje. Atkakli kova baigėsi prasidėjus ketvirtam kėliniui, kai žaidėjas, dėdamas kamuolį į krepšį, sulaužė lentą. Varžovai tuo metu pirmavo ir jau buvo viena koja kitame etape. Vis dėlto rungtynės buvo nutrauktos ir perkeltos kitai dienai į kitą miestą. Mus, išeinančius iš salės bei vėliau sėdinčius autobuse, vietos sirgaliai taip iškeikė, kad tokių žodžių nebuvau girdėjęs per visą gyvenimą. Pasijutome kaip Graikijoje: mus spaudė, apmėtė kiaušiniais… Gaila, bet tąsyk šilutiškių barjero taip ir neįveikėme. Paskutinis mano sezonas NKL buvo kur kas sėkmingesnis – atsirevanšavome „Šilutei“, daug kam netikėtai pasiekėme finalo ketvertą ir pelnėme sidabro medalius, rimtai susikibę su čempione tapusia Marijampolės „Sūduva-Mantinga“.

– Kuris varžovas, su kuriuo teko susitikti aikštėje, jums – didžiausias talentas?
– Mano debiutas Eurolygoje įvyko Maskvoje per dvikovą su CSKA. Teko trumpai gintis prieš Milošą Teodosičių. Įsiminiau visam gyvenimui… Išskirtinis talentas, labai gudrus žaidėjas. Prieš rungtynes treneris akcentavo, kad serbą reikia prižiūrėti itin atidžiai, tam specialiai ruošėmės, o jis vis tiek per du pirmus kėlinius įmetė gal 15 taškų. Guodžia tik tai, kad ir pats per jį pataikiau dvitaškį.

– Ar M.Teodosičius – jūsų, kaip krepšininko, idealas?
– Nepasakyčiau. Kai augau, NBA žibėjo Kobe Bryantas. Labai patiko jo maksimalistinis požiūris į rungtynes, treniruotes. Mano fiziniai duomenys skiriasi nuo Kobe’s, bet jo darbo etiką stengiuosi perkelti į savo gyvenimą. Iš europiečių dabar didžiausią įspūdį daro ispanas Sergio Llullas. Šio Madrido „Real“ gynėjo žaidimo stilius panašus į mano. Tik man dar labai daug ką reikia tobulinti. Pirmiausia, gynybą ir, kaip sakoma, žaidimo skaitymą. Tačiau šie aspektai ugdomi kuo daugiau rungtyniaujant ir kaupiant patirtį.

– Turbūt pernykštis kvietimas į „Žalgirio“ vyrų komandą jums buvo didelis netikėtumas?
– Nepribloškė, nes jau pastaraisiais metais NKL čempionate mus, kelis vyresnius dublerių ekipos žaidėjus, vyrų komanda kartais pasitelkdavo į treniruotes. Prieš 2016–2017 m. sezoną man pranešė, kad yra šansas pereiti į pagrindinę ekipą. Taip ir užsikabinau.

– Tačiau pradžia anaiptol nebuvo lengva. Praeitą sezoną neretai tekdavo matyti jus atsiimantį pylos nuo trenerio Šarūno Jasikevičiaus. Ar nebuvo sunku psichologiškai atlaikyti autoritetingo ir emocingo specialisto kritiką?
– Jaunam krepšininkui įsitvirtinti šilto ir šalto mačiusių profesionalų kolektyve nėra lengva, bet suprantu, kad mano darbas – įvykdyti trenerio nurodymus. Juolab kad Š.Jasikevičius – buvęs fenomenalus įžaidėjas, tad išmano net smulkiausius gynėjų žaidimo niuansus, kurių kiti treneriai galbūt net nepastebėtų. Į pastabas stengiuosi žiūrėti profesionaliai, be emocijų. Jei nervinčiausi, rankos imtų drebėti, o aikštėje vengčiau bet kokio sprendimo.

– Kaip įveikti didžiulę konkurenciją Eurolygos klube, jums galėtų patarti Lukas Lekavičius. Per kelerius metus iš nedrąsaus „Žalgirio“ dublerio išaugęs iki vieno vyrų ekipos lyderių, o neseniai – ir iki Graikijos krepšinio milžino Atėnų „Panathinaikos“ legionieriaus.
– Džiaugiuosi Luko sėkme. Jis mano geras bičiulis. Praėjusį sezoną su juo dažnai gyvendavome viename kambaryje, leisdavome laiką ne vien per treniruotes, bet ir už aikštės ribų. Norėčiau „Žalgiryje“ pasiekti tiek, kiek pasiekė jis. Tarp kitų mano svajonių – užsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlius. Kol kas džiaugiuosi turėsiąs galimybę šią vasarą su studentų rinktine išvykti į pasaulio studentų universiadą Taipėjuje. Laukia nauji įspūdžiai ir iššūkiai.

– Jūsų pėdomis krepšinyje seka ir brolis Marius, jau žibantis „Žalgirio“ dublerių ekipoje. Kuris iš Valinskų stipresnis – jaunėlis ar jūs?
– Kol kas aš brolį įveikiu, nors jis, žinoma, priešinasi (juokiasi – aut. past.). Taip ir turėtų būti. Juk aš ir vyresnis (trejais metais – aut. past.), ir labiau patyręs.

– Jūsų pavardė labiausiai žinoma dėl garsaus televizijos laidų vedėjo, prodiuserio, buvusio Seimo pirmininko Arūno Valinsko. Ar su šia garsenybe jūsų nesieja giminystės ryšiai?
– Tikrai ne. Valinskų pavardė Lietuvoje gana paplitusi. Komandos draugai dėl A.Valinsko mane patraukdavo per dantį, nors šoumenu nepravardžiuodavo. Jau daug metų mane vadina tiesiog Valia.

abonementai17-18_3840x530

Komentarai

  1. t

    Jis vos NKL lygį tempe, o svajoja apie rinktinę. Taip nutiks tik tuo atveju jai treneriui stogas nuvažiuos, arba kiti žaidėjai susitraumuos .

  2. t

    Kaip sakiau taip ir nutiko. Į rinktinę pateko nes pagrindinio ižaidėjo neliko “Lekavičius”.
    Dabar liko tik klaidietis ir !