A.Velička: pratęsti karjerą paskatino „Spyrio“ ir „Žalgirio“ projektas 0

Kaunodiena.lt inf.

Tarp naujokų, šiemet užsivilkusių Kauno „Spyrio“ komandos marškinėlius, garsiausias 35 metų puolėjas Andrius Velička. Per savo karjerą futbolininkas 26 kartus vilkėjo Lietuvos rinktinės marškinėlius, atstovavo trims šalies ir aštuoniems užsienio klubams, tapo Lietuvos , Škotijos ir Kazachstano čempionu.

A.Velička yra rungtyniavęs Kauno FBK „Kauno“, Machačkalos „Anži“, Pavlodaro „Irtyš“, Edinburgo „Hearts“, Stavangerio „Viking“, Glazgo „Rangers“, „Bristol City“, „Aberdeen“, Panevėžio „Ekrano“ , Baku „Azal“ ir Vilniaus „Žalgirio“ komandose.

– Sausio mėnesį buvote nutaręs baigti profesionalo karjerą, tačiau sprendimą pakeitėte ir pasirašėte sutartį su Kauno „Spyriu“. Kas paskatino tai padaryti? – pradėjome pokalbį su A.Velička.

– Paskatino ambicingas projektas, kuriame dalyvauja  „Spyrio“ futbolo klubas ir „Žalgirio“ krepšinio klubas.  Žinoma, ir žmonės, dalyvaujantys šiame projekte. Iš pradžių sakiau „ne“, bet manęs nepaliko ramybėje, vėl kalbėjomės ir galų gale sutikau. Lėmė ir šeimos nuomonė. Mano artimiausi žmonės patarė dar pažaisti. „Ką tu be futbolo veiksi?“, – sakė jie.

Apsisprendimui didelės įtakos turėjo ir Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo direktoriaus Pauliaus Motiejūno kvietimas. Su juo pažįstami nuo vaikystės, užaugome viename kieme.

– Futbolininko karjerą pradėjote Kaune, FBK „Kauno“ komandoje. Gal sprendimui įtakos turėjo ir tai, kad norėjosi ją baigti gimtojo miesto ekipoje?

– Tai turėjo įtakos, bet sprendimą vis dėlto lėmė mano jau minėtas projektas, dviejų sporto šakų susijungimas.  Šis projektas man pasirodė labai įdomus.

– „Spyriui“ atstovauja keli patyrę žaidėjai, bet ekipos pagrindą sudaro jauni vaikinai. Daugelio tikriausiai nepažinojote?

– Pažinojau tik patyrusius Audrių Kšanavičių ir Igną Dedurą. Tačiau su visais greitai susipažinau, visi – šaunūs vaikinai.

– Sezono išvakarėse klubai paskelbia apie tikslus – vieni garsiau, kiti – kukliau. Į kurią vietą A lygoje galėtų pretenduoti „Spyris“?

– Mūsų tikslas kuklus – neiškristi iš stipriausios šalies lygos. Tai pagrindinė komandos užduotis. Ekipoje žaidžia jauni vaikinai, dar nerungtyniavę A lygoje, todėl mums bus nelengva. Jei viskas bus gerai, neiškrisime į žemesnę lygą, po 2-3 metų galėsime tikėtis kur kas geresnių rezultatų.

– Lietuvos futbolo A lygoje žaidėte įvairiu laikotarpiu. Kuriais metais, jūsų nuomone, ji buvo stipriausia?

– Manau, 2002-2006 metais.  Tada buvo daugiau lygiaverčių komandų. Vėlesnių sezonų negaliu vertinti, nes 2006-aisiais išvykau rungtyniauti į užsienį, o į Lietuvą grįžau tik 2012-aisiais.

– 2003-2005 metais ypač arši kova dėl Lietuvos čempionų titulo vyko tarp FBK „Kauno“ ir Panevėžio „Ekrano“. Dabar A lygoje tokios dviejų komandų priešpriešos nėra. Turbūt tai ir lemia, kad į stadionus nesusirenka tiek žmonių, kiek susirinkdavo į šių ekipų rungtynes?

– Užpernai tarp Vilniaus „Žalgirio“ ir Klaipėdos „Atlanto“ vyko kova, į kai kurias rungtynes susirinkdavo nemažai žmonių.

Tačiau labai daug lemia finansiniai dalykai. Lietuvoje nėra tiek pinigų, kad galėtų gyvuoti 3-4 aukšto lygio komandos. Manau ir šiais metais neatsiras „išsišokėlių“. Dėl medalių turėtų kovoti „Žalgiris“, „Atlantas“, Marijampolės „Sūduva“, Pakruojo „Kruoja“, Trakų „Trakai“.

– 2004 metų rudenį iki paskutinio turo FBK „Kaunas“ ir „Ekranas“ turėjo po lygiai taškų. Lemiamą mačą Panevėžyje, kurį stebėjo net 8000 futbolo aistruolių, 2:0 laimėjo kauniečiai. Abu įvarčius pelnėte jūs. Ar A lygoje tai įsimintiniausios rungtynės, reikšmingiausi jūsų įvarčiai?

– Tos rungtynės ir man, ir kitiems žaidėjams labai įsiminė. Įmušiau ypač svarbius įvarčius, tačiau laimėjo visa komanda. Man tiesiog pasisekė įmušti.

Dar įstrigo rungtynės užpernai Vilniuje, kai atstovavau „Žalgiriui“. Tada mes pralaimėjome „Sūduvai“, tačiau tapome Lietuvos čempionais.  A lygoje šie du mačai įsiminė labiausiai.

– Ar galite įsivaizduoti, kad šiemet į A lygos čempionato rungtynes susirinktų 8000 žiūrovų?

– Nemanau, kad šiuo metu į stadionus galėtų ateiti tiek daug žmonių. Anksčiau daug futbolo aistruolių susirinkdavo ir į „Žalgirio“ – FBK „Kauno“  dvikovas, ne tik į kauniečių mačus su „Ekranu“. Futbolininkams labai norisi matyti pilnesnes tribūnas, tada kur kas maloniau žaisti.

– Kelerius metu Kaunas A lygoje neturėjo savo komandos. Jus tai stebino?

– Man, kauniečiui, buvo nesmagu.  Šiemet po ilgos pertraukos stipriausioje šalies lygoje rungtyniaus dvi mūsų miesto ekipos. Gal iš karto dvi komandos Kaunui ir per daug. Kita vertus, bus Kauno derbis. Gal tai sudomins futbolo aistruolius ir tribūnos pradės pilnėti.

– Per savo karjerą esate atstovavęs trims Lietuvos ir aštuoniems užsienio klubams. Kuriame praleistas laikas buvo smagiausias, kuriame savo vaidmeniu nebuvote patenkintas?

– Smagiausia prisiminti laikus, kai vilkėjau Edinburgo „Hearts“ marškinėlius. Atvykau iš Lietuvos, o Škotijos futbolo lygis nebuvo žemas. Tačiau įrodžiau sau ir kitiems, kad galiu žaisti. Edinburge man neblogai sekėsi.

Nesmagiausia būna ten, kur negauni žaisti. Glazgo „Rangers“ klube karjera susiklostė ne taip, kaip norėtųsi. Tačiau džiaugsmo suteikė jau vien patekimas į tokį garsų klubą. Su juo tapau Škotijos čempionu, tad buvo smagu. Futbolininko karjeroje nebūna, kad visą laiką tik sektųsi arba nuolat persekiotų nesėkmės. Galiu tvirtinti, kad niekur nebuvo labai blogai.

– 2009-aisiais debiutavote Anglijos „Championship“ lygoje. Vilkėdamas „Bristol City“ marškinėlius išbėgote į aikštę su „Queens Park Rangers“ ir patyrėte sunkią traumą. Ji sustabdė tuo metu puikiai besiklostančią karjerą?

– Gal ir galima taip teigti. Tada man trūko kairės kojos kryžminiai kelio raiščiai. Pusę metų su ramentais vaikščiojau, metus visai nežaidžiau futbolo. Iškenčiau dvi sunkias operacijas, labai ilgai truko reabilitacija. Ir viskas dėl vieno neatsargaus judesio. Jis viską apvertė aukštyn kojom. Traumos padarinius jaučiu ir dabar. Manau, jie neišnyks niekada.

– Ar tuo metu nesinorėjo kabinti sportinių batelių ant vinies, juk tai buvo pati sunkiausia trauma per visą karjerą?

– Ne, nesinorėjo. „Rangers“ klubas mane puikiai prižiūrėjo, labai rūpinosi. Man nuolat kartojo, kad tokie sužeidimai užgrūdina, o aš būtinai žaisiu. Su manimi buvo dirbama ir psichologiškai. Jaučiau nuoširdų rūpestį.

– 2009 metų vasarą jaunieji futbolininkai kovojo dėl A.Veličkos taurės. Kodėl šis turnyras netapo tradiciniu?

– Aš prie šio turnyro organizavimo beveik neprisidėjau, tik prizus nupirkau. Man paskambino pažįstami ir paklausė, ar gali vaikų futbolo turnyrą pavadinti mano vardu. Sutikau. Gal kada turnyras ir vėl įvyks, ką gali žinoti.

– Balandžio mėnesį jums sukaks 36-eri. Po 2015 metų sezono jau tikrai atsisveikinsite su profesionalo karjera ar dar negalėtumėte taip teigti?

– Šiuo metu tikrai manau, kad tai bus paskutinis mano sezonas. O kaip bus iš tiesų, parodys laikas.