Arvydas Sabonis norėtų matyti stipresnį „Žalgirį“ 0

Dovilė KAMARAUSKIENĖ, „Kauno diena“

Arvydas Sabonis jau dvejus metus gyvena nevaržomas griežto sportinio režimo. Ištesėjęs savo pažadą karjerą baigti “Žalgiryje”, keturių vaikų tėvas šiuo metu daugiausia laiko skiria savo šeimai. Tačiau geriausias visų laikų Lietuvos krepšininkas nepamiršta Kaune esančios savo vardo krepšinio mokyklos ir “Žalgirio” klubo, kurio prezidentu yra, reikalų. Dėl šių rūpesčių 41 metų A.Sabonis šiuo metu gyvena Kaune, o savo atžalų – Žygimanto, Tautvydo, Domanto ir Aušrinės – sveikinimus Tėvo dienos proga jis išgirs telefonu iš Ispanijos.

Davęs išskirtinį interviu “Kauno dienai”, A.Sabonis kelioms dienoms išvyko į Estiją.

Šį savaitgalį A.Sabonis su senais draugais praleis Taline, kur rengiamas Talino “Kalev” ir Madrido “Real” veteranų mačas. Sabas žadėjo atstovauti “Real” klubui, su kuriuo 1995 metais tapo Eurolygos čempionu.

Prašo neskubinti įvykių

– Arvydai, ar su “Žalgirio” klubo vadovais jau aptarėte naujojo sezono planus, būsimų žaidėjų kandidatūras?

– Be abejo, nesėdime rankų sudėję. Įsivaizduojame, kokią komandą norėtume matyti kitą sezoną, bet žaidėjų pavardžių kol kas nepasakysiu. Kai baigsis krepšinio sezonas Europoje, tuomet prasidės žaidėjų judėjimas – perėjimas iš vieno į klubo į kitą. Mes savo planus esame numatę, bet kol dar ne visų šalių čempionatai yra pasibaigę, apie juos garsiai kalbėti ne laikas, nes daug kas gali apsiversti aukštyn kojomis. Juk ne viskas nuo mūsų priklauso.

– “Žalgirio” vadovai yra žadėję stengtis išlaikyti visus lietuvius. Pirmiausia Jūsų taikinyje – Darjušas Lavrinovičius?

– Jo likimas nuo mūsų taip pat mažai priklauso. Mes jam pateikėme savo pasiūlymą. Dabar daug kas priklauso nuo jo paties ir kitų klubų pasiūlymų. Galiu pasakyti tik tiek, kad “Žalgirio” pasiūlytas kontraktas Lavrinovičiui yra tikrai geras.

– Darjušo Lavrinovičiaus sprendimas turės didelės įtakos formuojant komandą?

– Prašau truputį palaukti ir iš anksto, kol nėra nieko konkretaus, nekelti audrų. Kai bus priimti tam tikri sprendimai, bus daugiau aiškumo ir tada bus galima svarstyti. Manau, birželio viduryje daug kas paaiškės.

Stengsis didinti klubo biudžetą

– Šių metų rezultatai parodė, kad “Žalgiriui” reikia stiprintis. Ar sugebėsite padidinti “Žalgirio” biudžetą?

– Keleri pastarieji metai parodė, kad su mūsų turėtu komandos biudžetu (10-11 milijonų litų – red.) galima sėkmingai žaisti tik Eurolygos reguliariajame sezone, o patekus į TOP-16 varžybas visos pergalės baigiasi. Dvejus metus šiame etape nelaimėjome nė vienerių rungtynių. Nieko negalėjome padaryti. Akivaizdu, kad, norint konkuruoti su stipriausiais Europos klubais ne tik reguliariajame sezone, bet ir kituose etapuose, nors šešioliktuke “pasistumdyti”, mums būtina didinti biudžetą. Tikimės, kad pavyks surinkti daugiau pinigų. Tiesą sakant, kasmet to paties tikimės.

– Prieš kelias dienas paramą viešai viename dienraštyje “Žalgiriui” pasiūlė senas Jūsų pažįstamas Šabtajus Kalmanovičius. Gal jau kalbėjotės su juo?

– Pirmą kartą apie tai girdžiu. Su Kalmanovičiumi jau senokai nesu bendravęs. Mintis gal ir įdomi, bet neaišku, kaip jis nori padėti.

Treneriai negali dirbti dviejų darbų

– Kaip vertinate “Žalgirio” nesėkmes antroje sezono pusėje? Pralaimėjimas LKL finale, Jūsų akimis, yra didelė nesėkmė?

– Aišku, nesėkmė. Tragedija neįvyko, nes tikslą – pasirašyti naują sutartį su Eurolyga – įvykdėme. Tačiau LKL finalo serija pralaimėta “sausai” – 0:4. Antra vertus, finale vyko atkaklūs mačai, vyrai kovėsi iš paskutiniųjų ir dėl to niekas negalėtų labai pykti.

Aš manau, kad sezono pabaigoje viskas susidėjo į vieną krūvą: vėlavęs pasirengimas sezono pradžioje, jo viduryje prasidėjusi žaidėjų kaita, pasibaigusi trenerių išėjimu ir galų gale Lavrinovičiaus trauma. Gaila, kad pralaimėjome, bet tikrai negaliu kaltinti, kad vyrai nesikovė. Ta prasme viskas buvo liuks, tik pritrūko tų visų dalykų, apie kuriuos kalbėjau.

Ir vis dėlto, kuo daugiau galvoju, tuo labiau įsitikinu, kad nesėkmingą pabaigą lėmė pradžia – kaip pasirengi sezonui, taip ir turi. Mūsų buvę treneriai yra Lietuvos rinktinės treneriai. Jau seniai buvome kalbėję, kad “Žalgiris” nėra labdaros organizacija ar pinigų kalvė. Norėjome, kad jie apsispręstų ir daugiau būtų su komanda, nes mūsų klubas jiems mokėjo atlyginimus 10 mėnesių. Aš tikrai ne prieš rinktinę, bet žiūriu iš “Žalgirio”, profesionalaus klubo, pozicijų. Mums labai sunku surinkti pinigus, bet stengiamės iš paskutiniųjų. Todėl norime, kad ir tie žmonės, dėl kurių stengiamės, “Žalgiriui” atsiduotų 100 proc. Jeigu tai neįmanoma, yra per sunku, ką rodo ir rezultatai, reikia kažką daryti. Nenormalu, kai reikia rengtis sezonui, o nėra trenerių. Įdomu, kuri komanda tuo džiaugtųsi ar toleruotų tokius dalykus? Tik mes tokie buvome. Tikiuosi, daugiau tokių situacijų komandoje, kai treneriai dirbs du darbus, nebus.

– Vadinasi, trenerių kaitai pritarėte?

– Taip, tai buvo bendras mūsų klubo sprendimas. Su liaudimi pasitarti negalėjome (juokiasi), neturėjome laiko, todėl kai Antanas Sireika ir Gintaras Krapikas pareiškė norą išeiti, mes jų nelaikėme. Juk natūralu, kad už rezultatus atsako treneris. Visi žino nerašytą taisyklę – laimi komanda, pralaimi treneris. Tuo metu, po kelių skaudžių pralaimėjimų, atrodė, kad trenerių kaita yra būtina. Komandoje jautėsi didelis nuosmukis, tik finalo serijoje žaidėjai atrodė atgavę kovos dvasią.

A.Bagatskį vertina palankiai

– Kodėl pasirinkote Ainarą Bagatskį, o ne, pavyzdžiui, savo kartos atstovus Ramūną Butautą, Rimą Kurtinaitį ar jau anksčiau kalbintą Šarūną Sakalauską?

– Pirmiausia visi išvardyti treneriai turėjo darbus, o vienas jų jau anksčiau buvo atsisakęs. Turėjome trenerį, kuris nekalbėjo angliškai ir matėme, kiek tai sukelia problemų. Todėl reikėjo jauno žmogaus, mokančio anglų kalbą, nes užsieniečių komandoje vis tiek bus. Vienų lietuvių negalime įpirkti, o kiti dar negali žaisti Eurolygoje, todėl esame priversti papildymo ieškoti užsienyje.

Per trejus metus pamatėme, ką reiškia, kai treneris negali tiesiogiai bendrauti su žaidėjais. Tai buvo viena priežasčių, dėl kurios rinkomės laisvai angliškai kalbantį Bagatskį. Antra priežastis – norint pasikviesti patyrusį ir žinomą trenerį, reikia turėti daug papildomų pinigų. Todėl ir nutarėme vieną kartą išbandyti jauną žmogų. Juk visi kažkada nuo kažko pradedame. Suprantu, kad daug kam mūsų sprendimas nepatiko. Vienam nepatinka, kad jaunas, kitam – kad nepatyręs, trečiam – kad latvis. Bet juk buvo “Žalgirio” treneriu ir estas.

Mano manymu, Bagatskis tikrai turi duomenų tapti geru treneriu. Jis labai domisi ir gyvena krepšiniu, pats buvo protingas žaidėjas. Jis nėra naujokas “Žalgiryje”, žaidė komandoje ir žino mūsų virtuvę, krepšininkai jį gerai priėmė. Todėl turime jam padėti, o ne “dusinti”.

– Kaip vertinate Ainaro Bagatskio vadovavimą komandai finalo serijos metu?

– Normaliai. Stebėdavome, kaip jis, atsisukęs į atsarginių žaidėjų suolą, ieško, ką išleisti į aikštę. Ten – vien jaunimas, o žaisti reikia su Eurolygos komanda. Sunku jam buvo, bet, manau, pagal esamą situaciją normaliai susitvarkė.

Jaunimas tobulėjo per lėtai

– Ką galite pasakyti apie “Žalgirio” jaunimą, kuris šį sezoną sudarė didžiąją komandos dalį?

– Mano vertinimu, jaunimas per lėtai tobulėjo, nes per mažai žaidė. Norint užauginti jaunus krepšininkus, reikėjo jiems daugiau leisti parungtyniauti LKL ir BBL čempionatuose, netgi nepaisant rungtynių rezultato. O sėdėti ant suolo galima bet kur, nebūtinai “Žalgiryje”. Vien treniruočių neužtenka, nes tobulėti žaidėjas gali tik rungtyniaudamas. Be to, jeigu LKL ir BBL čempionate būtų daugiau žaidęs jaunimas, pagrindiniai krepšininkai būtų išsaugoję daugiau jėgų sezono pabaigai. O dabar visur kovojo tie patys keli žaidėjai. Mes auginame jaunimą, todėl turime rasti laiko ir vietos jam pasireikšti rungtynėse. O šiemet jie tik nosį ant suolo krapštė. Bet tai priklauso ne nuo manęs, o nuo trenerių, aš negaliu jiems pasakyti, kad leistų į aikštę vieną ar kitą žaidėją.

– Jaunimui vietos komandoje vis tiek liks, nepaisant to, kokio pajėgumo žaidėjai kitą sezoną atstovaus “Žalgiriui”?

– Žinoma, juk tam ir sukurta krepšinio mokykla. Norime, kad startą į didįjį krepšinį jie pradėtų nuo “Žalgirio”. Kai jie subręs, galbūt išvažiuos svetur. Bet tai yra normalu, nes mes visų neišlaikysime. Na, nebent valstybė rimtai paremtų (juokiasi).

Tikisi toliau bendradarbiauti su Savivaldybe

– Ko gero, realesnės paramos galite tikėtis iš Kauno savivaldybės, o ne iš valstybės?

– Be abejo. Kiek žinau, Kauno biudžetas beveik padvigubėjo, todėl tikimės, kad ir “Žalgiriui” – komandai, kuri yra tarsi miesto veidrodis ar vizitinė kortelė – bus skirta didesnė parama. Juk “Žalgiris” turbūt garsiausiai primena apie Kauną ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

– Dar vienas didelis Jūsų galvos skausmas – būsimoji sporto arena Nemuno saloje. Ar tikite, kad ji bus pastatyta?

– Apie šiuos reikalus daugiau sužinau iš kolegų “Žalgiryje” ir miesto mero. Kartais aš visai nesuprantu, kas čia vyksta. Norisi, kad Savivaldybės žmonės pagaliau susiimtų ir kartu pradėtų spręsti arenos reikalus. Turi kažkas trenkti kumščiu į stalą, kad visi pradėtų bendromis pastangomis dirbti, o ne kaišiotų vieni kitiems pagalius į ratus. Juk miestui ši arena yra labai reikalinga, tai būtų gal net šimtmečio statinys, kuris pakeis miesto įvaizdį. Jeigu kas nors rimtai būtų sprendęs, tai būtų seniai išsprendęs visas problemas. Dabar žinau tik tai, kad pagaliau metas baigti visus ginčus, nes reikia pradėti statyti areną.

Mokykla pradės socialinę programą

– Kaip sekasi Jūsų krepšinio mokyklai? Ar esate patenkintas jos veikla?

– Viskas gerai. Kol randame rėmėjų, kol jie supranta, kad reikia investuoti į mokyklą, einame į priekį.

– Ar tikros žinios, kad ketinate kurti krepšinio mokyklas Malagoje ir net Maskvoje?

– Visa tai kol kas yra tik mintyse, konkrečių projektų nėra. Kalbėti apie naujas mokyklas bus galima tik tada, kai bus parengti projektai, o dabar dar – per anksti, nereikia bėgti pirma įvykių.

Sūnūs seka tėvo pėdomis

– Ar savo malonumui pažaidžiate krepšinį?

– Taip, gana dažnai. Būdamas Kaune su draugais krepšinio mokykloje pažaidžiu, Ispanijoje sūnūs vedasi į krepšinio aikštelę.

– Kojos nebekelia problemų, kai aktyviai nesportuojate?

– Ne, lyg ir viskas gerai. Žaidžiame į vieną krepšį, niekas nebėgioja (juokiasi). Pamėtome, pasistumdome, paprakaituojame. Smagu. Kūnas, įpratęs prie fizinių krūvių, jeigu tik truputį nesportuoju, pats prašo fizinio aktyvumo. Tuomet jaučiuosi lyg kažko būčiau nepadaręs. Kai pasportuoju, taip gera “dūšioje” būna.

– Jūsų sūnūs taip pat aktyviai treniruojasi?

– Taip. Neseniai buvo išgyvenimų, kai Tautvydas su komanda pralaimėjo regiono čempionato finale vienu tašku. Buvo susinervinęs. Bet tai, manau, išeis tik į gera. Jis yra piktas, o tokie dalykai grūdina. Tautvydas žaidžia “centru” arba sunkiuoju krašto puolėju, bet jam labiau patinka perdavinėti kamuolį. Treneris pyksta, prašo, kad jis pats mestų į krepšį.

– Panašu, kad Jūsų genai veikia?

– Jis mėgsta krepšinį.

Komentarai