„Žalgirio dienoraštis“ (III dalis) – viena diena su Pečiuku 0

Nors jis gimė po ugnies ženklu, tačiau labiau už viską myli vandenį. Jūra, vandenynais jis kvėpavo ne vienerius savo gyvenimo metus, taip bėgo nuo paprastos kasdienybės, ieškojo džiaugsmo. Dabar „savosios jūros“ jis ieško Kaune, mieste, kuriame pradeda dar vieną savo gyvenimo etapą. Jis – lapkričio 14 dienos „Žalgirio“ dienoraščio herojus Vaidotas Pečiukas.

Vaidotas Pečiukas – ramus, nepasipūtęs, kuklus vaikinas, važinėjantis mamos paskolinta mašina – retai kada jį galima išvesti iš kantrybės. Galbūt nekantrus tik asmeniniams rezultatams krepšinio aikštėje. Tačiau, nors šis krepšininkas kol kas ir nėra pagrindinio penketo žaidėjas „Žalgiryje“, jo laikas ateis. Jau vien dėl to, jog turi užsispyrusį charakterį.

Pažintis su Vaidotu prasidėjo 9 val. ryte. Tuomet žalgirietis buvo ką tik išlipęs iš lovos ir gaminosi pusryčius, tiksliau sumuštinius prie arbatos. O valgydamas pusryčius buvo prilipęs prie kompiuterio – tikrino elektroninio pašto dėžutę. Bendraujant su draugais – taip visuomet prasideda ir baigiasi Vaidoto diena. Tai neleidžia žalgiriečiui, kuris jaukiame nuomojamame bute gyvena vienas, pasijusti vienišam. Anot Pečiuko, draugai padeda užsimiršti tuomet, kai būna prasta nuotaika, kai pykstu ant savęs dėl prastai sužaistų rungtynių ar šiaip būna liūdna. Geriausias draugas „Žalgiryje“ – Vidas Ginevičius, už jį Vaidotas mūru stotų, bet jau taip pats sakė.

Vieną dalyką visi be išimties žalgiriečiai turi tikrai labai bendrą – kasdienes treniruotes. Todėl ir Vaidotas, paskubomis pasiklojęs lovą, sudėjęs nešvarius drabužius į skalbyklę, 10 val. sėdo į automobilį ir išskubėjo į „Žalgirio“ treniruočių centrą, prie kurio buvo po gerų dešimties minučių. „Žalgirio“ treniruotė prasidėjo 11 val., tačiau nepagalvokite, kad Pečiukas beveik valandą sėdėjo rūbinėje – per tą laiką pramankštino raumenis treniruoklių salėje. Vaidotas pusiau juokais, pusiau rimtai prasitarė, jog treniruočių metu visuomet susilaukia išskirtinio dėmesio iš Jono Mačiulio. „Norėčiau, jog per treniruotes manęs Jonas nenervintų „ – apie niekad žodžio kišenėje neieškantį Mačiulį šypsodamasis pasakojo Vaidotas, kuris yra tikra Jono priešingybė – kuklus ir santūrus žmogus.

Krepšinio aikštėje taip pat retai kada išvysi Pečiuko emocijas – veikiau aistra krepšiniui spinduliuojančias jo akis. „Jei ne žaidėjas, norėčiau būti krepšinio treneris“ – prasitaria žalgirietis, kuris labiausiai norėtų sužaisti prieš M. Jordaną – gyva legenda tapusį NBA žaidėją.

23-ejų metų gynėjas puikia pažįsta amerikietiško krepšinio stilių. Ji penkerius metus žaidė Jungtinėse Amerikos Valstijose ir tik šią vasarą baigė Havajų universitetą ir gavo sociologijos studijų bakalauro diplomą. Laikas, praleistas Havajuose, šalia Ramiojo vandenyno, paliko Pečiukui neišdildomus išpūdžius. Čia vis dar gyvena ir mokosi jaunesnis jo brolis Audrius.

Net ir dabar Vaidoto miegamajame galima pamatyti havajietiškų detalių – plastmasinių gėlių karolių, kuriuos turistams ką tik išlipusiems iš lėktuvo kabina vietiniai gyventojai taip pasveikindami atvykėlius. „Čia, Kaune, niekur nepasislėpsi, niekur nepabėgsi, o kartais norisi“, – sakė Pečiukas, itin mėgęs pasimaudyti šiltose vandenyno bangose. Tačiau visa tai kompensuoja galimybė žaisti „Žalgiryje“.

Žalgiriečių treniruotė baigėsi 13 val. video medžiagos peržiūra – komanda ruošėsi Eurolygos rungtynėms Turkijoje, su Stambulo „Fenerbahce – Ulker“ krepšininkais.

Iškart po treniruotės laukė pietų metas. Pečiukas į draugiją pasikvietęs Vladimirą Štimacą važiavo į netoli esantį restoraną, kuris, anot abiejų, yra mėgstamiausia Pauliaus Jankūno vieta pavalgyti. Vaidotas tikino, jog maistą ir pats moka gamintis – mama išmokė virti gardžią sriubą, draugus jis gali pavaišinti paties pagamintais spagečiais su įvairiausiais padažais.

Po pietų, 14:20 val. Vlade pasuko savais keliais, o Vaidotas – apsipirkti į maisto prekių parduotuvę. „Šaldytuvas jau visiškai tuščias“ – pasakė. Parduotuvėje užtrukome gerą pusvalandį, kol Pečiuko pirkinių krepšys (nuo kavos iki skalbimo miltelių) tapo pilnas.

Buvo galima pastebėti, jog šis žalgirietis nėra itin išrankus, prie vitrinų jis laiko negaišo, o stvėrė tai, kas jam labiausiai patinka.

Taigi 15:10 val. Pečiukas jau rakino savo buto duris ir visus pirkinius sudėliojęs į jiems skirtas vietas, dar kartą prisėdęs prie kompiuterio ir peržvelgęs laikraščius, krito į lovą.

Ilgai vartęsis lovoje, Vaidotas užmigo, tačiau užsnūdęs buvo vos penkiolikai minučių.

Nepadėjo ir mano sekta pasaka apie Jonuką ir Gretutę J. „Užtenka ir 15 minučių, norint atgauti jėgas prieš vakarinę treniruotę“,– tvirtino Pečiukas. „Kai negaliu užmigti, į vaizdo grotuvą įsimetu jau matytą filmą, tada nereikia skaičiuoti avių, o rezultatas tas pats“

Taigi, dar kone pusvalandį pasivartęs lovoje ir vieną akį vis užmesdamas į televizorių, Vaidotas atsikėlė ir, suvalgęs porcija ledų ir bananą, ėmėsi buities darbų – išdžiaustė ką tik iš skalbyklės išimtus drabužius.

„Vaikystėje svajojau apie NBA, dabar svajonės pasikeitė, tačiau jų išduoti negaliu, kitaip neišsipildys“ – kalbėjo Pečiukas. Noriu, kad „Žalgiris“ šiemet pasiektų gerų rezultatų, noriu, kad manimi būtų patenkinti komandos treneriai. Dar noriu taikos pasaulyje“ – nusikvatoja krepšininkas. Na, su tuo paskutiniu noru bus šiek tiek sunkiau, bet kaip pats Pečiukas sakė, nieko nėra neįmanomo.

O 18 val. vėl užrakinome Vaidoto namų duris ir, lietui lyjant, išvažiavome į vakarinę treniruotę. Vėliau Pečiukas sakė žiūrėsiąs kokį nors filmą – pirmasis jo sąraše – kruvinasis siaubo trileris „Pjūklas 3“ (tik nebandykite to daryti namuose).

Nežinau, kaip po tokio filmo pavyko užmigti žalgiriečiui, tačiau jis pažadėjo, jog, kaip visada, miegoti eis apie vidurnaktį, taip jau yra įpratęs. Labanakt, Vaidotai.

Ir pabaigai, pasakysiu dar vieną Pečiuko svajonę – krepšininkas kada nors vėl nori sugrįžti į Havajus ir apsistoti ten ilgesniam laikui. Norėtųsi, kad ši, kaip ir visos kitos Vaidoto svajonės išsipildytų, bet tik ne dabar – dabar jo mums labai reikia čia.

"Žalgirio laikraštis"