Sporto halė į pensiją nesirengia 0

Vereta Rupeikaitė, „Kauno diena“ Lygiai prieš 70 metų pastatyta Kauno sporto halė iki šiol išlieka tvirta, nors buvo statoma žaibišku greičiu. Naujų sporto rūmų konkurencijos ji nebijo.

Pastatė per pusmetį

1937 m. tapusi Europos vyrų krepšinio čempione ir pasiryžusi surengti 1939 m. krepšinio pirmenybes, Lietuva iš pradžių rungtynes ketino organizuoti atviroje krepšinio aikštelėje, nes turėjo tik nedidelę aikštelę Kūno kultūros rūmuose. Tačiau 1938 m. atvykęs tuometinis Tarptautinės krepšinio federacijos vadovas kategoriškai tam paprieštaravo. Reikėjo arba pastatyti tinkamą salę, arba atsisveikinti su čempionatu.

Žymiausias to meto statybos inžinierius-konstruktorius Anatolijus Rozenbliumas per pusantro mėnesio parengė projektą, gruodžio 3 d. prasidėjo statyba.

Tai buvo pirmas sporto paskirties pastatas Lietuvoje, o specialiai krepšiniui skirta arena – pirmoji Europoje.

„Tai ne kažkoks architektūros šedevras, tai inžinerinis statinys, jame panaudotos unikalios konstrukcijos“, – pasakojo architektūros istorikė Jolita Kančienė. Plieninės, kniedytos 60 m pločio arkos, išdėstytos kas 13,5 m. Viena jų sveria 12 tonų, sudaryta iš 12 sekcijų.

Tuo metu specialios technikos nebuvo, arkines konstrukcijas reikėjo sumontuoti primityviai, rankomis.

J.Kančienės žiniomis, iš pradžių buvo pastatytas medinis natūralaus dydžio maketas, kuris tarnavo kaip pastoliai. Metalo virinimo technologija dar nebuvo naudojama, tad sijos buvo jungiamos kniedijant.

Šis darbas buvo atliekamas plakant kūjais. Tuometinėje spaudoje buvo rašoma, kad halės arkų statybai buvo sukviesti kone visi Kauno miesto ir apylinkių šaltkalviai. Dirbama buvo trimis pamainomis ištisą parą.

Pritrūkus lėšų, nebuvo įrengtos pagalbinės patalpos po tribūnomis, tik du persirengimo kambariai.

Sienos iš plytų mūro paliktos netinkuotos. Stogo skliautas – medžio lentų, išorėje degtas ruberoidu. Dieną apšvietimo pakako per šešis išilginius stoglangius. Dirbtiniam apšvietimui buvo pakabinta 50 didelių elektros lempų.

Siūlo atkurti stoglangius

Vykstant statyboms neįvyko jokio nelaimingo atsitikimo. Nors statybos vyko tris žiemos, tris pavasario mėnesius, vėliau neišryškėjo brokas – metalinės konstrukcijos patvarios iki šių dienų.

Pagal projektą buvo numatyta 3600 sėdimų vietų, tačiau su stovinčiaisiais turėjo tilpti dvigubai daugiau. Tačiau būdavo renginių, per kuriuos tilpdavo iki 10 tūkst. žiūrovų.

Ką tik pastatytoje halėje nebuvo nei šildymo, nei vandentiekio bei kanalizacijos, viso labo įrengti du persirengimo kambariai.

Pasak J.Kančienės, Europoje metalo konstrukcijos tuo metu buvo gerai žinomos – tiek Eifelio bokštas, tiek parodų paviljonai, tiek tiltai statyti naudojant metalo sijas.

„Lietuva statybos srityje buvo atsilikusi. Plytos, mūras, estetika – yra viena, o statybos technologija – kita, pas mus ji nebuvo pažangi. Betono vibratoriai pas mus pirmą kartą panaudoti 1939 m. Kauno klinikų statybai“, – prisiminė istorikė.

Sporto halės architektūrinė vertė ir yra ta, kad viskas buvo labai gerai apskaičiuota. Sporto halė – tai statybos inžinerijos paveldas, atspindintis to meto technologijas.

J.Kančienės teigimu, metalo konstrukcijos vidaus erdvėje turi būti atviros. Halės pastatas ilgainiui šiek tiek pakito, jau po 1962 m. atliktų darbų nebeliko stoglangių. Kadangi vėl ketinama rekonstruoti stogą, paveldo specialistai pageidavo, kad būtų suformuoti bent butaforiniai stogo langai, nes natūrali akinanti saulės šviesa trukdo treniruotėms bei varžyboms.

Jubiliejų švęs vėliau

Kauno sporto halės direktorius Vytautas Snarskis pasakojo, kad neseniai įdiegta nauja apšvietimo sistema, atitinkanti Eurolygos reikalavimus. Žadama pakeisti stogo dangą ir įrengti dirbtinę vėdinimo sistemą. Ateityje planuojama įrengti drabužines žiūrovams.

„Pakeitus stogą, pastato būklė bus pakankamai gera. Dabar, stipriau palijus arba tirpstant sniegui, pro stogą pradeda varvėti vanduo. Be to, dabartinio stogo šiluminė varža labai prasta“, – teigė V.Snarskis

Direktorius tiki, kad halėje toliau gyvuos sportas ir kultūra. „Sportui Kaune salių bei arenų trūksta, koncertai čia taip pat vyks“, – tvirtino V.Snarskis. Pasak jo, prieš kelerius metus atlikti tyrimai parodė, kad laikančiosios metalinės konstrukcijos yra tvirtos.

Halės 70-metis iškilmingai bus švenčiamas ne šiomis dienomis, o rugpjūčio mėnesį, kai vyks istorinės vyrų krepšinio varžybos tarp Lietuvos ir Latvijos rinktinių, kaip ir 1939 m. Taip pat vyks jaunučių iki 16 metų Europos krepšinio čempionatas.

Architektūros istorijos profesorius Algimantas Miškinis:

Perkūno alėja buvo susiformavusi iki atsirandant sporto halei. Arčiausiai stovėjo vienas medinis namas, daugiau namų kurį laiką ten nebuvo. Buvo parinkta vieta, kurioje teko išpjauti 6–7 ąžuolus. Tuo metu tai buvo nuošalesnė miesto vieta, privalumas buvo tai, kad aplinkui buvo nemažai erdvės. Kur nors kitur būtų buvę sunku jį įkomponuoti. Dėl vietos parinkimo diskusijų, spėju, nebuvo, nes buvo pernelyg mažai laiko. Urbanistiniu požiūriu ir iš šios dienos pozicijų tai gera vieta. Tačiau nebuvo numatyta, kad čia bus statoma daug automobilių. Pats buvau su tėvu Europos krepšinio pirmenybėse, man tada buvo 10 metų. Daugelis žiūrovų į halę ateidavo pėsčiomis, lipdami į Parodos kalną. Kaip tada atrodė halė, aišku, nekreipiau dėmesio. Tačiau šiandien pagalvojęs apie tuometinę situaciją manau, kad pastatas buvo tiesiog pasodintas ąžuolyne. Architektūrinės, urbanistinės aplinkos ji neturėjo, jį supo tik gamta. Tačiau sporto halės pastatas inspiravo aplinkinių namų statybą sovietmečiu, ąžuolyno teritorija traukėsi. Pastato vertė daugiau architektūrinė, nors estetika – konstruktyvizmo. Tai laiko ženklas tiek sporto, tiek miesto raidos požiūriu. Jo negalima sunaikinti. Toje vietoje, kur dabar pastatytas stadionas, buvo numatyta statyti didesnę sporto halę, o senąją – nugriauti. Labai gerai, kas šis planas nebuvo realizuotas.