Machado: „Žalgiris“ yra geriausia, kas man galėjo nutikti kaip žaidėjui ir kaip žmogui“ 0

Martynas Pupininkas, „BasketNews.lt“

Spalvinga kaip Rio de Žaneiro karnavalas Marcelo Machado šypsena prieš dvejus metus užburdavo net ir paniurusius žalgiriečių veidus. Plačia šypsena ir nuoširdumu garsėjantis krepšininkas gali pasigirti ne ką mažiau plačiu pasiekimų sąrašu bei apdovanojimų kolekcija, kurią prieš dvejus metus papildė LKL čempionų žiedu bei Klaipėdoje pirmą kartą rengtame Lietuvos krepšinio federacijos finaliniame ketverte iškovotu aukso medaliu.

Marcelinho vadinamas krepšininkas dar ir dabar mena pirmuosius žingsnius jau legendine vadinamoje Kauno sporto halėje. Jie, kaip pats krepšininkas teigia, nebuvo labai sėkmingi.

„Buvo sunku priprasti prie europietiško krepšinio ypatumu, turėjau susitaikyti, jog „Žalgirio“ komandoje, kamuolį rungtynių metu laikysiu mažiau laiko nei Brazilijoje“, – sakė Machado.

Tačiau reikalams pajudėjus į priekį, krepšininkas ne tik vaidino svarbų vaidmenį Kauno klube, bet ir atrado daugiau potencialo kaip krepšininkas, surado dar keletą savo stiprių pusių, kurių anksčiau neišnaudodavo krepšinio aikštelėje.

Prieš dvejus metus grįžęs į tėvynę, Marcelinho iškovojo ne vieną svarbų titulą su savo dabartiniu Rio de Žaneiro „Flamengo“ klubu. Sezono finišo tiesiojoje, krepšininkas demonstravo įspūdingus rezultatus (Machado finalo serijoje vidutiniškai per rungtynes pelnydavo 26,8 taško – aut.past. ) ir įtemptoje serijoje iki trijų pergalių padėjo savo komandai iškovoti pirmąjį naujosios Brazilijos krepšinio lygos (NBB) čempionų titulą.

Tačiau kaip svarbiausią gyvenimo įvykį po praleistų metų „Žalgiryje“, Marcelinho įvardina neseniai su žmona Renata susilaukto kūdikio gimimą.

Tinklapyje „BasketNews.lt“ – interviu su 2000 ir 2005 metais pripažintu geriausiu Brazilijos krepšininku Marcelo Machado apie jo karjeros vingius ir prisiminimus iš praleistų metų Kauno „Žalgirio“ klube.

Europos privalumas – aukštesnis krepšinio lygis

– Savo karjerą pradėjote gimtojoje Brazilijoje, vėliau laimės ieškoti atvykote į Europą, tris sezonus praleisdamas senajame žemyne vilkėjote Italijos ir Ispanijos klubų marškinėlius. Komandose vaidinote svarbų vaidmenį ir bent jau asmeniškai sezonai buvo tikrai neblogi. Kas paskatino atvykti žaisti į Europą? Papasakokite apie pirmuosius sezonus Europoje, kurią vėliau palikote?
– Visų pirmą norėjau tobulėti kaip žaidėjas. Savaime suprantama, kad aikštelėje norėjau tapti geresnis, o geriausias būdas tą pasiekti – tai žaidimas aukštesniame lygyje, kurį ir sutikau Europoje. Žinoma, įtakos turėjo ir tai, jog Europoje finansinės sąlygos taip pat buvo geresnės.

Pirmasis sezonas Italijoje (Machado 2001-2002m. Sezoną praleido „Fluminese“ klube, – aut. past.) buvo geras, tiek gyvenimo, tiek žaidimo sąlygomis buvau patenkintas. Nors prabėgus trims mėnesiams kai kurie dalykai klube pradėjo nepatikti, tačiau sezoną vertinčiau gerai. Po metų „Vip Rimini“ komandoje tikėjausi sulaukti pasiūlymų iš stipresnių klubų. Deja, jų nesulaukiau, vis dėlto nusprendžiau pabadyti dar kartą ir norėdamas įsitvirtinti, kas vėliau man nepavyko, savo pirmąją karjeros dalį Europoje užbaigiau Ispanijos „Cantabria“ klube, kuris man nebuvo ypatingas ir bent jau iš dalies šiuo sezonu buvau nusivylęs.

– Ar nusivylimas buvo pagrindinė priežastis, dėl ko nusprendėte sugrįžti namo?
– Ne, ne visai… Po sezono Ispanijoje susilaukiau patrauklaus pasiūlymo iš Stambulo „Besiktas“ ir atsidūriau kryžkelėje. Žaisti „Besiktas“ klube ar sugrįžti namo ir rungtyniauti Rio De Žaneiro „Telemar“ klube? Pasirinkau pastarąjį ir nesigailiu, nes turėjau nuostabų sezoną Brazlijoje, susigrąžinau pasitikėjimą jėgomis, kurį galbūt buvau šiek tiek praradęs. Taip pat buvau patenkintas savo asmeniniais rezultatais (Machado vidutiniškai per rungtynes pelnydamas po 27,2 taško, buvo pripažintas naudingiausiu 2004-2005 m. sezono Brazilijos lygos krepšininku, – aut .past.), o svarbiausia yra tai, kad tą sezoną mums pavyko laimėti nacionalinį čempionatą.
Pietų Amerikoje ne taip saugu

– Krepšinis jums kažkas daugiau nei darbas?

– O taip! Be jokių abejonių manau, kad krepšinis yra kažkas nuostabaus. Aš ne tik mėgaujuosi šiuo žaidimu. Krepšinis man suteikė galimybę keliauti, pažinti kitas pasaulio vietas, žmones, pamatyti ir įsilieti į skirtingas kultūras iš arti. Tai be galo įdomu.

– Kokią nuomonę susidarėte apie pačią Europą?
– Jei atvirai, nemeluodamas galiu pasakyti, kad kai kuriais gyvenimo momentais buvo sunku prisitaikyti prie gyvenimo Europoje. Pirmiausiai į akis krito tai, kad Europoje žmonės yra labai išsilavinę ir žino kaip reikia gerai atlikti savo darbą. Vienas iš labiausiai nustebinusių dalykų, tai saugumas. Europos šalių gatvėse jaučiausi žymiai saugiau nei namuose, gimtojoje Brazilijoje, o tai man ir mano šeimai yra labai svarbu.

– Kuo ypatinga Italija ir Ispanija?
– Italijoje ir Ispanijoje žmonės mane priėmė maloniai ir daugiau neturiu nieko pasakyti. Tačiau Lietuva… Lietuva man yra labai ypatinga šalis. Komandos draugai buvo tiesiog nerealūs! Jie priėmė mane šiltai, ypač svarbu tai, jog jų dėka ne tik aš, bet ir mano šeima pasijuto tarsi Brazlijoje. Mane žavėjo susidomėjimas krepšiniu Lietuvoje, nes prieš tai teko žaisti eilinėse Italijos ir Ispanijos komandose, kuriose nieko ypatingo taip ir nesutikau.

Brazilijoje mirtinų varžovų nėra

– Lietuvos krepšinio aistruoliai kartas nuo karto mėgsta diskutuoti apie Brazilijos čempionato lygį, kuris jiems nėra labai žinomas, o po Jūsų įspūdingų pasirodymų dažnai ir nuvertinamas kalbomis apie tai, jog jis nėra aukštas. Kaip galėtumėte tai pakomentuoti? Papasakokite apie Brazilijos krepšinį, žaidimo lygį. Gal galėtumėte palyginti Brazilijos lygą su LKL ar BBL lygomis, kuriose teko žaisti dar atstovaujant „Žalgirio“ klubui?
– Manau, kad mūsų lyga yra tikrai nebloga ir vystydamasi eina teisingu keliu. Mano komandoje nėra legionierių, tačiau mes turime neblogų žaidėjų iš mūsų nacionalinės rinktinės bei jos rezervinės komandos. Mūsų lyga šiais metais turėjo 15 klubų, iš kurių, manau, tik 3 galėtų prilygti „Žalgiriui“ ir „Lietuvos rytui“. Iš kitos pusės, sunku pasakyti, kas būtų jeigu žaistume su Lietuvos komandomis LKL lygoje, sunku pasakyti ar būtume pirmi, ar treti, o gal užimtume visai kitokią vietą.

Šiais metais mes turėjome dar vieną naują lygą NBB, kuri buvo organizuojama pačių Brazilijos krepšinio klubų. (anksčiau ją organizavo mūsų šalies krepšinio federacija). Ši lyga pasiteisino, nes pritraukė didelį susidomėjimą. Finaluose buvo pasiektas visų rungtynių lankomumo rekordas, kurias stebėjo daugiau nei 13 tūkstančių žmonių.

– Europoje jums teko matyti dideles krepšinio klubų priešpriešas, pavyzdžiui, Graikijoje tarp „Panathinaikos“ ir „Olympiakos“ ar Lietuvoje tarp „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“. Ar panašios priešpriešos egzistuoja ir tarp Brazilijos klubų?
– Ne, nieko panašaus į tokią priešpriešą kaip Lietuvoje tarp „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ Brazilijoje nėra. Tačiau tai liečia tik krepšinį, nes futbole konkurencija ir priešprieša tarp klubų yra labai didelė.

– Kokį krepšinį mėgsta brazilai?
– Iš tiesų čia krepšinis turi daugiau laisvės. Aš turiu omeny tai, jog čia nėra tiek daug taktinių sprendimų, žaidimas mažiau planuojamas, analizuojamas. Brazilai labiau mėgsta ir propaguoja greitą žaidimą, taip vadinamą „bėk ir mesk“.

– „Flamengo“ komandoje žaidžiate kartu su savo broliu. Tai ką nors reiškia jums?
– Taip, man labai patinka žaisti kartu su broliu. Su Eduardu esame ir draugai, ir broliai, ir kambariokai, dalinamės viskuo tiek aikštelėje, tiek ir už jos ribų.

– Ar turite savo šalyje krepšinio mokyklų, kurios ruoštų jaunus žaidėjus?
– Taip, turime. Tačiau manau jas reikėtų pagerinti visais aspektais, nes jos dar nėra labai stiprios. Žaisdamas Lietuvoje iš arti mačiau Arvydo Sabonio krepšinio mokyklą, matydamas tą krepšinio virtuvę, kurioje dirbama su jaunais žaidėjais, dabar drąsiai galėčiau sakyti, kad tai yra puikiausiais pavyzdys mums.

– Ne paslaptis, kad brazilai eina iš proto dėl futbolo, ne ką mažiau nei lietuviai dėl krepšinio. Tačiau kokią vietą užima krepšinis Jūsų šalyje?
– Taip, futbolas čia yra sportas numeris 1. Po futbolo seka jau kitos sporto šakos. Šiai dienai Brazilijoje antroji sporto šaka yra tinklinis, vien dėl mūsų gerų nacionalinės tinklinio rinktinės rezultatų. Na ir tik po šių dviejų sporto šakų seka krepšinis, plaukimas bei tenisas. Gal krepšinis ir ne pirmoje vietoje, tačiau dėmesio susilaukia tikrai nemažo.

Karjeros ir gyvenimo vingiai išvykus iš Lietuvos

– Papasakokite, kas pasikeitė palikus „Žalgirio“ komandą? Ar šis klubas nesiūlė pratęsti sutarties?
– Nors ir norėjau pasilikti Kaune bei laukiau „Žalgirio“ pasiūlymo, tačiau jo taip ir nesulaukiau… Tuomet žaisdamas rinktinėje gavau kvietimą grįžti žaisti į Rio de Žaneirą. Pasirašiau dvejų metų kontraktą su vietos „Flamengo klubu“. Sprendimą priėmėme kartu su žmona, nes planavome turėti vaikelį, todėl ir nenorėjome niekur kitur išvykti.

– Ką pavyko pasiekti su „Flamengo“ klubu?
– Pirmasis sezonas buvo išties geras. Mes turėjome pajėgią komandą, laimėjome Brazilijos lygą, tarptautinį čempionatą, finišavome antri Pietų Amerikos lygoje. Vėliau žaidžiau rinktinėje atrankos turnyre į olimpines žaidynes.

– Teko girdėti, kad po to sulaukėte pasiūlymo iš Europos klubų. Bene labiausiai jumis domėjosi Zagrebo „Cibona“. Kodėl atmetėte kroatų pasiūlymą?
– Turėjau dar vienus metus turėjusį galioti kontraktą su „Flamengo“ klubu. Be to bet kokiu atveju tuo metu nebūtumėm palikę Brazilijos, kadangi Renata tuo metu jau buvo besilaukianti kūdikio.

„Žalgiryje“ atsiskleidė gynybiniai sugebėjimai

– „Žalgiris“ ne vienus metus jus kvietė atvykti žaisti krepšinio į Lietuvą, tačiau visada atsisakydavote. Kodėl vis dėlto 2006-2007 m. sezoną priėmėte „Žalgirio“ pasiūlymą?
– Taip, Žalgiris ilgą laiką manimi domėjosi, tačiau tuo metu aš turėdavau kontraktus su kitais klubais, kurių išvykdamas nenorėjau laužyti. Na, o kuomet tapau laisvasis agentas, apsvarsčiau visus pasiūlymus ir priėmiau „Žalgirio“ kvietimą, nes norėjau rungtyniauti aukšto lygio klube, įgyti dar didesnės patirties.

– Sezono pradžioje jums teko žaisti Ainaro Bagatskio, kuris labiausiai jus norėto matyti, komandoje. Šiam pasitraukus, prie komandos vairo stojo tuometinis Bagatskio asistentas Rimantas Grigas. Ką galėtumėte pasakyti apie šiuos vis dar palyginti jaunus strategus didžiajame krepšinyje?
– Ainaras Bagatskis man suteikė labai didelę laisvę, visas galimybes, kad aš galėčiau atsiskleisti jo vadovaujamoje komandoje, tačiau tuo metu man nepavyko žaisti gerai.

Rimantas Grigas man buvo labai ypatingas ir kaip treneris, ir kaip žmogus. Jis puikiai mane suprasdavo kaip aš jausdavausi rungtynių metu, jausdavo visas mano nuotaikas tiek krepšinio aikštelėje, tiek už jos ribų. Man jis buvo labai svarbus, padėjo atsiskleisti kaip žaidėjui gynyboje, jis skatino mane, pasitikėdamas statydavo gynyboje prieš pavojingiausius varžovų žaidėjus su užduotimi stabdyti juos.

– Atvykus į Kauną ir „Žalgiriui“ pradėjus pasirengimo sezonui etapą, kontrolinėse rungtynėse atrodėte gana neblogai. Vėliau gavote peties traumą, dėl kurios iš rikiuotės iškritote šešioms savaitėms. Po traumos atrodėte blankiai ir tik keliose Eurolygos varžybose pavyko sužaisti geriau. Antroje sezono pusėje jūsų žaidimo kreivė pradėjo kilti aukštyn, aikštelėje atrodėte kur kas geriau. Kaip tai galėtumėte pakomentuoti? Kiek įtakos blogam žaidimui turėjo patirta trauma?- Kas liečia blogą žaidimą, manau, jam įtakos turėjo ne tik patirta peties trauma, bet ir kiti aspektai. Iš tikrųjų man buvo pakankamai sunku prisitaikyti prie europietiško krepšinio stiliaus. Europoje krepšinis yra daugiau komandinis žaidimas. Turėjau priprasti ir susitaikyti su tuo, kad čia savo rankose kamuolį turėsiu rečiau. Buvo gana sunku priprasti, kai mano metimų skaičius nuo maždaug 20 metimų, kuriuos atlikdavau Brazilijoje, per rungtynes vidutiniškai sumažėjo iki 6-8 metimų.

Tačiau kai pagaliau viską perpratau ir įsisavinau, reikalai pasitaisė. Manau, kaip žaidėjas, „Žalgiryje“ žengiau žingsnį į priekį, išvykdamas jaučiau, jog patobulėjau. O po to, kai laimėjome LKL čempionatą, aš pajutau, kad tai visos komandos nuopelnas, jaučiau, jog laimėjome visi ne individualiais veiksmais, bet bendromis pastangomis.

– Sezono pradžia krepšinio aikštelėje buvo sunki, o kaip už jos ribų?
– Prisimenu pirmas dienas Lietuvoje, jei atvirai man buvo sunkoka adaptuotis prie gyvenimo Rytų Europoje ir kai kurie dalykai mane versdavo jaustis nesmagiai. Lietuvoje man nepatiko šaltas jūsų klimatas, teko susidurti su kalbos barjeru, kadangi mano anglų kalba nėra labai stipri. Taip pat buvo sunku persiorientuoti ir priprasti gyventi Kaune, kadangi prieš tai man teko gyventi Rio de Žaneire, o jau vien jame gyvena tris kartus daugiau žmonių nei visoje Lietuvoje (Rio de Žaneire yra 9 milijonai gyventojų, – aut. past.).

Bet visa tai, kas buvo sudėtinga ir nemalonu, buvo labai trumpą laiką. Kuomet susipažinau su komandos draugais viskas pagerėjo, tapo paprasčiau. Kaune susipažinau ir su kitais brazilais, kurie gyveno Lietuvoje. Susidraugavome su Rafaeliu ir Andriana, tapome gerais draugais. Vėliau galutinai prisitaikius ir apsipratus Lietuvoje, mudviem su žmona buvo labai gaila palikti Kauną. Juokavome, kad gyvendami čia, aplink save susikūrėme mažą Brazilijos kampelį.

– Kokie dabar jūsų prisiminimai apie „Žalgirį“?
– Šiandien galiu pasakyti, kad „Žalgiris“ yra geriausia, kas man galėjo nutikti kaip žaidėjui ir kaip žmogui. Čia aš gavau labai didelę patirtį, pamačiau, kaip iš tiesų turi dirbti profesionalus klubas, kiekviena dieną jaučiau, kad tai didelė organizacija, turinti konkrečius savo tikslus, kartais viso to šiek tiek pasigendu Brazilijoje.

„Žalgirio“ fanai buvo tiesiog nuostabūs su manimi, o komandos draugai man ir mano žmonai leido pasijusti taip lyg visą tą laiką būčiau buvęs namuose. Noriu pasakyti, kad labai pasiilgau Vido Ginevičiaus, Vaidoto Pečiuko, Marko Popovičiaus ir Vytenio Jasikevičiaus, jau vien dėl šių žmonių Lietuvoje praleidau labai gerą laiką.