D.Šalenga: „Žalgiris“ nuo vaikystės buvo svajonių komanda 0

Karolis Jankus, „BasketNews.lt“ koresp.

Dainius Šalenga – žaidėjas, sirgalių širdyse įsiminęs kaip įspūdingų dėjimų, puikios gynybos bei taiklių metimų meistras. D.Šalenga Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) karjerą pradėjęs Vilniaus „Sakalų“ ekipoje, 2000-2001 metų sezone persikėlė į Kauno „Žalgirį“, kuriame, su dviejų metų petrauka, žaidė iki pat praėjusio sezono pabaigos. 2003 bei 2004 metais jis taip pat atstovavo Lietuvos rinktinei.

Krepšininkas tapo daugkartiniu LKL bei BBL čempionu, yra iškovojęs FIBA bei LKF taures, o 2003-iaisiais su Lietuvos rinktine tapo Europos čempionu.

Praėjusį sezoną jis buvo vienas „Žalgirio“ lyderių. Per 10 rungtynių Eurolygoje jis vidutiniškai aikštėje praleido po 27 minutes, per kurias pelnė po 11,4 taško, atkovojo 3,1 kamuolio bei atliko 1,6 rezultatyvaus perdavimo.

Portalui „BasketNews.lt“ Šalenga atskleidė savo vasaros planus bei pasidalijo prisiminimais Kauno komandoje.

– Kaip leidžiate vasarą? Gal jau pradėjote ruoštis kitam sezonui? – „BasketNews.lt“ žurnalistas paklausė D.Šalengos.
– Kaip ir kiekvieną vasarą, pasibaigus sezonui, apie tris savaites ilsiuosi, o po to po truputį pradedu judėti. Kilnoju svarmenis, bėgioju krosą, kartais pamėtau į krepšį, tačiau pačio krepšinio nežaidžiu. Stengiuosi palaikyti bent jau minimalią formą.

– Kokie prisiminimai iš praėjusio sezono?
– Nieko nelaimėjome, todėl kažkokių labai ypatingų prisiminimų nėra. Dabar laukiu žinių, ar pavyks su kuo nors susitarti, ir tiek.

– Ar aiškėja planai dėl kito sezono?
– Vyksta derybos, todėl konkrečių, šimtaprocentinių taškų dar nėra sudėliota.

– „Žalgiriui“ atstovavote jau septynis sezonus. Ką jums reiškia ši komanda?
– Nuo vaikystės tai buvo svajonių komanda. Iš pradžių nebuvo kažkokių minčių joje žaisti, bet klubas visada patiko. Iš vaikystės išliko tokie įspūdžiai, jog tai geriausia Lietuvos komanda.

Tik kai pradėjau žaisti krepšinį atsirado ir svajonė kada nors šiame klube žaisti. Labai smagu, kad ji išsipildė. Per tiek metų kažkokie jausmai komandai tikrai yra. Nors buvo ir visokių krizių, metus „Žalgiryje“ prisimenu su malonumu – tiek žmones, tiek žaidėjus, tiek komandos atmosferą.

– Kokie geriausi ir blogiausi prisiminimai iš jūsų karjeros „Žalgiryje“?
– Nemaloniausi prisiminimai, žinoma, yra traumos. Tarp kitų nemalonių prisiminimų yra tie laikini finansiniai sunkumai. Tai nepadeda sportuoti, nes nori nenori negali maksimaliai susikoncentruoti ir atsiduoti krepšiniui. Tai kažkiek neigiamai paveikia visus. O kai viskas tvarkoje nieko daugiau negalvoji – rungtynės, treniruotės – bei ruošiesi varžyboms.

O krepšinio aikštėje skaudžiausia nesėkmė buvo prieš „Maccabi“. Gaila, kad viskas taip nutiko. Ta komanda buvo iš tikro gera – su Arvydu Saboniu – tikrai pelnytai galėjome žaisti Eurolygos finaliniame ketverte ir niekas nežino kaip ten būtų viskas toliau susiklostę.

Maloniausi prisiminimai – daug neblogų rungtynių, iškovotų titulų. Ypač išskirčiau LKL titulą, kai pirmus metus atstovavau „Žalgiriui“. Tuomet čempionatą laimėjome penktose rungtynėse. Nors jau jas beveik buvome pralošę, atsilikinėjome dvylika ar trylika taškų, Javtokas gavo, berods, pėdos traumą ir mes sugebėjome iškovoti pergalę. Tas pirmas titulas, ko gero, ir yra brangiausias.

– Į rinktinę nesate kviečiamas nuo 2005-ųjų. Kokios mintys išliko iš rinktinės ir ar dar tikitės kada nors pažaisti už Lietuvą.
– Žinote visą tą situaciją, kuri tuomet įvyko (Krepšininkas buvo apkaltintas simuliavimu – aut. past.). Vėliau, dar man žaidžiant Ispanijoje, buvo visokių minčių. Keitėsi treneriai, administracija, bandė mane kalbinti, bet aš atsisakiau, pasakiau, jog yra jaunų krepšininkų, kuriems ateityje tai tikrai išeis į naudą. Nepaisant konfliktų, man buvo malonu žaisti rinktinėje. Kas buvo, tas buvo, į praeitį nelabai žiūriu.

– Visada garsėjote kaip vienas geriausių dėjimų meistrų Lietuvoje, tačiau tokiame konkurse jau dalyvavote gana seniai. Gal kadanors norėtumėte dar kartą išmėginti jėgas?
– Krepšinyje dėjimas atrodo geriau, kai žaidėjas šoka nuo dviejų kojų, o aš, žaidęs rankinį, labiau mėgstu šokti nuo vienos kojos, todėl tas mano šuolis taip gražiai nesižiūri. Kažkada sudalyvavau ir tiek. Per daug tų titulų nesureikšminu.

Dabar yra jaunesnių, šoklesnių. Net nebežinau ką originalaus parodyti ir kaip nustebinti žmones, o eiti vien iš reikalo – nesinori.