M.Kalnietis: „Man reikalingas „Žalgiris“ 0

Arijus Žakas, žurnalas „Sporto žmonės“

Kadaise 23-ejų Mantas Kalnietis buvo geidžiamiausias jaunikis, „oro karalius“, perspektyviausias krepšininkas ir dar visoks koks supermenas, tačiau aikštelėje vaikinas nieko gero nerodė. Dabar krepšininką žiniasklaida paliko ramybėje, o jis savo ruožtu – tiesiog Kauno „Žalgirio“ lyderis.

– Esi vienas iš tų žmonių, kurie galėtų geriausiai papasakoti apie žiniasklaidos galią. Kai Antanas Sireika pakvietė į „Žalgirį“, nuvykai į pasaulio čempionatą, buvai bene kiekviename laikraštyje ir žurnale.
– Tiesa. Kai atsidūriau „Žalgiryje“, niekas manęs nežinojo, o aš rungtyniavau drąsiai ir man tiesiog pasisekė sužaisti geras rungtynes. Tačiau spauda iš manęs padarė tokį antžmogį, kad turėjau tapti Eurolygos lyderiu. Nebuvau tam pasirengęs. Iš manęs reikalavo gerų rezultatų, o to negalėjau patempti fiziškai. Ir pats pasąmonėje mąsčiau, kad turiu žaisti geriau. O išbėgu į aikštelę, padarau keletą klaidų ir sėdu ant suolo. Tada į komandą atvyko DeJuanas Collinsas ir Marko Popovičius. Gavau tarsi su kirviu per galvą. Buvo žiauriai sunku.

– Nekalbėkime apie žmogiškąsias savybes, tačiau kaip krepšininkas pasikėlei. Ar pats įtikinai save, kad buvai geresnis nei iš tikrųjų?
– Manau, kad kaip žmogus išlikau toks pats. Tačiau krepšinio aikštelėje tikrai nesuvokiau realybės. Mąsčiau, kad jeigu kelis kartus neblogai sužaidžiau, man pasisekė rinktinėje, tai dabar jau būsiu geresnis. Išeidavęs į aikštelę norėdavau nustebinti sirgalius ir įrodyti, kad esu geresnis, nei buvau. Man tiesiog reikėjo žaisti ramiai. Bet kai aikštelėje su trimis keitimais praleisdavau 9 minutes, norėdavau kažką įrodyti. Tačiau nesu LeBron Jamesas, kažko įspūdingo nepridarysiu. Išeidavo priešingai, nei norėdavau, – klaida arba nesąmoningas metimas ir vėl sėdžiu ant suolo.

– Įdomiausia tavo istorijoje yra tai, kad kai tik žiniasklaida paliko ramybėje ir nebereikalavo rezultatų, tapai vienu iš „Žalgirio“ lyderių. Praėjusio sezono pabaigoje rezultatai buvo stabiliai geri. Nemanai, kad tarp spaudos nuomonės ir realybės yra nemažas skirtumas?
– Turbūt taip. Man sunkiausia buvo suprasti, kad nereikia nieko įrodinėti, tiesiog ramiai žaisti ir vadovauti komandai. Tada pasižiūriu, kad ir taškų įmečiau, ir rezultatyvių perdavimų padariau.

– Kas padėjo perlipti psichologinį barjerą?
– Gintaras Krapikas, jis su manimi kalbėdavo ir man patardavo. Pirmos mano geros rungtynės buvo Vilniuje prieš „Lietuvos rytą“. Visi įžaidėjai buvo traumuoti ar susirgę ir tariau sau, kad šį kartą žaisiu ramiai, sustatysiu krepšininkus, vadovausiu žaidimui ir viskas bus gerai. Taip ir nutiko. Svarbiausia, komanda laimėjo, o aš susirinkau ir taškų, ir perdavimų. Nors po rungtynių atrodė, kad nieko gero nenuveikiu. Dar ir dabar būna, kad paskubu, priimu nelogiškų sprendimų, tačiau jeigu komanda laimi, vadinasi, įžaidėjas nėra pats blogiausias.

– Džiaugiesi, kad likai „Žalgiryje“?
– Džiaugiuosi. Dar kai prasidėjo visi skandalai, jaučiau, kad nesu pasirengęs išvykti į užsienį, kaip Joncė ar Paulius. Eurolygoje žaidžiau tik metus, o jie po tris, keturis. Bijojau, kad iš „Benetton“ nereikėtų važiuoti į Lenkijos ar Ukrainos paskutines ekipas. Lietuvoje jauniems žaidėjams yra visos galimybės. Savi treneriai pažįsta krepšininkus, padeda, o svetur būsiu legionierius, vieną kartą nesužaisiu ir sakys: „Ačiū, sėsk“.

– Grįžkime prie skandalų. Tai buvai sudaręs sutartį su „Benetton“ ar ne?

VISĄ INTERVIU SKAITYKITE NAUJAUSIAME ŽURNALO „SPORTO ŽMONĖS“ NUMERYJE.