Skrajojantis Martynas išsiilgęs krepšinio 0

Dovilė Kamarauskienė, „Kauno diena“ Ketverius metus turėjęs galimybę treniruotis JAV rinktinės trenerio komandoje, Martynas Pocius „Žalgiryje“ kaupia žaidimo praktiką. Ir tai daro su didžiuliu malonumu.

Begalinis noras žaisti

Skrajojantis Martynas. Taip būtų galima apibūdinti „Žalgirio“ naujoką Martyną Pocių. Jo žaidimas kelia pasigėrėjimą, net jeigu jam ir nesiseka. Krepšininkas aikštėje viską daro lengvai, plastiškai ir, svarbiausia, žaidžia jausdamas didžiulį malonumą. Regis, iš jo sielos gelmių veržte veržiasi begalinis noras žaisti. Tokiu akiai itin patraukliu žaidimu Martynas iškart pavergė krepšinio sirgalių simpatijas.

„Taip ir jaučiuosi iš tiesų – man be galo gera žaisti. Todėl ir aikštėje atiduodu visą save,- šyptelėjo 23-ejų M.Pocius. – Per ketverius metus Djuko universitete ne tiek daug žaidžiau, nors treniravausi daug. Esu labai išsiilgęs krepšinio.“

Martyno meilė krepšiniui nestebina žinant, kad jis užaugo tarp sportininkų. Senelis mėtė diską, o tėvas Gintaras Pocius buvo žinomas Vilniaus „Statybos“, vėliau – „Savy“ žaidėjas, dabar – Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijos treneris.

Nuo mažens jis stebėdavo visas tėčio žaidžiamas rungtynes. „Krepšinis, krepšinis, krepšinis. Šis žaidimas visą laiką buvo mano gyvenime ir nieko kito veikti negalėjau“, – kalbėjo Martynas.

Tėvas ir sūnus nuolat pasikalba apie krepšinį. G.Pocius sūnaus žaidimą vertina ne tik kaip tėvas, bet ir kaip treneris.

„Jis mane sveikai pakritikuoja, pasako, kur vienu žingsniu vėlavau, kur galėjau aktyviau sužaisti, gintis kitaip ar dažniau žiūrėti į krepšį. Man tai labai padeda. Juk visada po rungtynių analizuoju, ką ir kaip galėjau padaryti kitaip. O kai žinau, kad kažkas atidžiai stebi mano žaidimą, jį vertina, man labai gerai, padeda pasirengti kitoms varžyboms“, – kalbėjo žalgirietis.

Komplimentai G.Krapikui

Gintaro Pociaus vardas siejamas su Vilniaus „Statyba“, o jo sūnus profesionalo karjerą pradėjo idėjinių priešininkų gretose – „Žalgiryje“.

„Turbūt sunkiausia buvo močiutei ir seneliui persiorientuoti. Bet teko“, – juokėsi M.Pocius. Jis perviliojo ir kai kuriuos savo draugus, „Lietuvos ryto“ sirgalius, į „Žalgirio“ pusę.

Vasarą, kai pasirašė sutartį su „Žalgiriu“, M.Pocius sakė, kad šią komandą pasirinko dėl galimybės žaisti Eurolygoje ir dėl trenerio Gintaro Krapiko.

„Jis man padarė didelį įspūdį, kai prieš trejus metus kartu su Mantu Kalniečiu buvau pakviestas į vyrų rinktinės stovyklą. Šio trenerio bendravimas su žaidėjais, krepšinio žinios man labai patiko, – prisiminė pirmąją pažintį su G.Krapiku Martynas. – Man daro įspūdį, kaip treneris moka atvirai bendrauti, prieiti prie kiekvieno žaidėjo, išaiškinti jam, ko nori. Krapikas – geras treneris. Ir man atvykus į „Žalgirį“ šis įspūdis tik dar labiau sustiprėjo. Džiaugiuosi, kad profesionalią karjerą pradėjau nuo „Žalgirio“.

Taip kalbėjo žaidėjas, ketverius metus dirbęs su dabartiniu JAV rinktinės strategu Mike‘u Krzyzewskiu.

Djuke liko dėl trenerio

Likimas negailėjo Martyno karjerai išbandymų, tačiau buvo ir dosnus – suteikė šansą treniruotis su vienu geriausių pasaulio trenerių M.Krzyzewskiu.

Dėl jo ir galimybės gauti gerą išsilavinimą M.Pocius nepaliko Djuko universiteto, nors jo komandoje ir negavo daug laiko žaisti.

„Žodžiais sunku pasakyti, kiek per tuos ketverius metus įgijau patirties, turėdamas galimybę treniruotis pas tokį specialistą kaip M.Krzyzewskis. Jis puikus ne tik krepšinio, bet ir gyvenimo treneris. Kiekviena diena, treniruotė su juo, kiekvienas susirinkimas ir trenerio žodis – neįkainojamas. Aš ir užsigrūdinau būdamas jo komandoje, ir informacijos daug gavau. Juk ne veltui šį trenerį vertina ir JAV rinktinės žaidėjai. Jeigu galėčiau atsukti laiką atgal, ko gero, vėl pasirinkčiau tą patį kelią. Manau, kad kaip krepšininkas, nors universitete ir mažai žaidžiau, nepraradau nieko“, – kalbėjo M.Pocius ir džiaugėsi, kad su treneriais jam sekėsi.

Išbandymų – per akis

„Dabar esu laimingas. Darau tai, ką noriu, ir ką labiausiai myliu – žaidžiu krepšinį“, –-paprastai apie svarbiausius gyvenimo dalykus kalbėjo M.Pocius.

Martyno meilė krepšiniui turbūt dar didesnė dėl to, kad likimas jo karjerai nepagailėjo išbandymų. Paauglystėje jis per darbų pamoką neteko kairės rankos vidurinio piršto. Tai vaikino nesustabdė. Pirmas klausimas medikams buvo: „Ar galėsiu žaisti krepšinį?“

Jis atsigavo, apsiprato su kiek kitokia kaire ranka, sėkmingai ja gali varytis kamuolį, o į krepšį meta dešine. Bet dar prisimena, kaip beveik kas antrą treniruotę lūždavo kitų tos rankos pirštų kaulai. Tačiau minties apie tai, kad gal nebegalės žaisti krepšinio, Martynas artyn neprisileido. „Vienintelis mano klausimas būdavo, kada galėsiu vėl žaisti“, – šypsojosi M.Pocius.

Tarsi to būtų maža, universitete prasidėjo problemos dėl kairės kojos čiurnos. Tai jam kainavo dar dvejus metus be krepšinio ir po to lėmė atsarginio žaidėjo dalią.

Bet Martynas atsitiesė ir šįkart. „Dar nebuvau pasisotinęs krepšinio, labai norėjau žaisti, todėl sugrįžti, kai tik galėjau, man buvo lengva. Juk tos akimirkos – žaisti, žaisti, žaisti – taip laukiau. Dabar jaučiuosi tvirtai atsistojęs ant kojų ir tikiuosi, kad tokių išbandymų daugiau nebepatirsiu“, – M.Pocius triskart pabeldė į stalą.

Mėgsta žaisti efektingai

Žalgirietis neatsispiria pagundai įspūdingai įdėti į krepšį, nardyti tarp kelių stambių varžovų ir, pakilęs į orą, nusileisti ant parketo taip, kad žiūrovams užgniaužia kvapą. Toks krepšinis – Martyno stichija. Internete dar galima rasti vaizdo įrašų, kai jis, būdamas moksleiviu JAV mokykloje, įspūdingai deda į krepšį per stovintį juodaodį vaikiną.

Tačiau čiurnos traumos vis dėlto verčia krepšininką būti atsargesnį ir tausoti kojas.

„Jaučiu, kad mano sprogstamoji jėga po traumų nedingo. Dėl to džiugu. Bet jau turiu būti atsargesnis ir protingesnis, kad nesužaločiau kojų. Pamenu, vidurinėje mokykloje kiekviena proga eidavau į salę ir dėliodavau. O po to prasideda kelių skausmai ir visa kita, – atsiduso Martynas. – Jau ir Mantas (Kalnietis – red. past.) save dėjimo į krepšį veteranu vadina, sako, prisišokinėjau. Su metais protas ateina, pradedame galvoti, kad krepšinį dar norėsime ilgai žaisti, todėl sveikatą reikia tausoti.“

Bet per rungtynes, gavęs progą, Martynas žiūrovus tikrai žada iš vietų pakelti įspūdingais dėjimais. Galbūt ir LKL „Oro karaliaus“ konkurse dalyvaus: „Mantas mane jau dabar kalbina, nežinau, gal pabandysiu. Jeigu kojos bus sveikos, kodėl gi ne?“

„Žalgiryje“ iškart pritapo

Kauno „Žalgiryje“ vilniečiui pritapti nebuvo sunku. Nuo jaunių amžiaus rinktinių laikų jis buvo gerai pažįstamas su M.Kalniečiu, Povilu Butkevičiumi, Artūru Milakniu.

„Iš tiesų labai jaukiai pasijutau komandoje nuo pirmųjų minučių. Visi labai gerai priėmė. Jaučiuosi savas „Žalgiryje“. Mūsų komanda – nuoširdi, paprasta, sakyčiau, iš jos sklinda gera aura“, – naujuoju kolektyvu džiaugėsi M.Pocius.

Vienintelis Martyną nustebinęs dalykas – daugybė rungtynių, dėl kurių spalį komanda neturėjo galimybių normaliai treniruotis. Praėjusį mėnesį „Žalgiris“, rungtyniavęs Lietuvos, Baltijos, Vieningoje lygose ir Eurolygoje, žaidė beveik kas antrą dieną.

„Dabar jau atrodo, kad treniruočių trūksta, nors iš pradžių, kai pamačiau tvarkaraštį, džiaugiausi, kad tiek daug rungtynių ir reikės mažiau treniruotis, – pripažino M.Pocius. – Vis dėlto dabar jaučiu, kad nesame pakankamai nugludinę tam tikrų veiksmų, derinių, žodžiu, trūksta juodo darbo treniruotėse. Bet po Naujųjų varžybų krūvis mažės.“

O šiaip gyvenimas nuolat keliaujant ir žaidžiant Martynui yra visai įprastas. Taip jis gyveno ir Amerikoje, tik dar turėjo ir mokytis.

Įgijo gerą išsilavinimą

Djuko universitete, kuris yra geriausių pasaulio universitetų dešimtuke, M.Pocius įgijo ir puikų išsilavinimą. Jis studijavo tarptautinius santykius.

Tad ir metai, dėl traumų praleisti be krepšinio, nenuėjo veltui, nes Martynas galėjo dar labiau pasinerti į studijas.

„Jeigu ne M.Krzyzewskis ir Djuko teikiamas išsilavinimas, aš turbūt šiame universitete nebūčiau likęs atsarginių suolo trinti. Tačiau Djuko diplomas ateityje gali atverti daugybę kelių, todėl tam tikra prasme aukojau galimybę žaisti, kad įgyčiau išsilavinimą. O sportininkas niekada nežino, kada jį užklups paskutinė trauma. Galų gale ir krepšinio visą gyvenimą nežaisiu“, – kalbėjo „Žalgirio“ gynėjas.

Kol kas jis žygiuoja aiškiai pasirinkta kryptimi. Jo kelyje yra numatyta ir Lietuvos rinktinė, nors Martynas kuklinasi sakydamas, kad kol kas nesijaučia jos vertas: „Lietuvos rinktinė – kiekvieno krepšininko svajonė. Jeigu tik būsiu kviečiamas, lėksiu visom penkiom. Bet kad būčiau vertas Lietuvos rinktinės, turiu dar daug dirbti ir daug ką įrodyti.“

Namo – mamos maisto

Radęs laisvą pusdienį, M.Pocius važiuoja į Vilnių aplankyti artimųjų. Svarbiausia kelionės priežastis, šypsosi Martynas, – mamos gamintas maistas.

Kaune jis įsikūręs su savo drauge amerikiete Tara. Jie kartu – jau trejus metus. Abu mokėsi Djuko universitete, tik Tara studijavo mediciną, tad jos dar laukia ilgas medicinos mokslų kelias.

Mergina apsiprato Lietuvoje ir Kaune. Kartais ji nuobodžiauja, tačiau iš tiesų tam neturi laiko, nes daug mokosi. „Vis ieškau, ką Tara dar galėtų nuveikti Kaune. Universitete ji futbolą žaidė, ieškojau jai komandos ir Kaune, bet pas mus čempionatas jau baigėsi, dar ir mokykla kita, tai nepavyko susitarti“, – pasakojo krepšininkas.