D.Maskoliūnas: „Kausimės dėl savo garbės“ 0

Dovilė Kamarauskienė, Malaga (Ispanija), „Kauno diena“

Iki rungtynių su Malagos „Unicaja“ Darius Maskoliūnas buvo dar nepralaimėjęs Kauno „Žalgirio“ vyriausiasis treneris.

Gruodį jis vadovavo dvejoms komandos rungtynėms Baltijos krepšinio lygos (BBL) čempionate ir abejas buvo laimėjęs. Tačiau pirmosios pergalės Eurolygoje, einant vyriausiojo trenerio pareigas, jam dar teks palaukti.

Eurolygos antrojo etapo G grupės trečiojo turo rungtynes „Žalgiris“ trečiadienį Malagoje 68:86 pralaimėjo „Unicaja“ ekipai ir beveik palaidojo viltis tęsti kovą ketvirtfinalyje.

Komandai pirmą kartą vadovavo buvęs „Žalgirio“ gynėjas ir kapitonas, pastaruosius keletą metų treneriu asistentu ekipoje dirbęs D.Maskoliūnas. Jis primygtinai prašė jį vadinti laikinai einančiu vyriausiojo trenerio pareigas.

– Kaip vertinate rungtynes? Ar galima sakyti, kad tik antrasis kėlinys buvo gerai sužaistas? – portalas po rungtynių pasiteiravo D.Maskoliūno.
– Gerų momentų buvo ne tik antrajame kėlinyje. Ir trečiajame, ir ketvirtajame kai kurias atkarpas sužaidėme neblogai. Tačiau vertinant rungtynes apskritai, apie ką galima kalbėti, kai padarai 25 klaidas? Ir tos klaidos nebuvo dėl, tarkime, labai agresyvios gynybos. Darėme paprastas, sporto mokyklos lygio klaidas – perdavimai į užribį, bėgant į greit1 puolimą kažkokie „driblingai“ per nugaras… Žodžiu, protu sunkiai suvokiamos klaidos. Be to, rungtynes žaidėjai pradėjo labai susikaustę, leido varžovams atitrūkti, po to juos beveik pavijo, bet ir vėl buvo priimti neteisingi sprendimai. Prieš varžybas akcentavome, kad svarbiausia – sustabdyti „Unicaja“ greitą puolimą. Kaip matėme, mums tai nepavyko. 90 procentų taškų varžovai pelnė arba po mūsų klaidų, arba greitomis atakomis. Tai ir yra pagrindinės pralaimėjimo priežastys. Varžovai taip pat darė daug klaidų, tad jeigu mes būtume jų darę mažiau, tai galėjo būti mūsų pranašumas. Kai „Unicaja“ rengė pozicines atakas, mes visai neblogai gindavomės.

– Kas galėjo lemti tokią klaidų gausą?
– Nenoriu kalbėti apie kažkokias nepalankias situacijas ir panašiai, bet netgi patyrę žaidėjai iš pradžių darė vaikiškas klaidas. Lyg jau pradėdavome žaisti, bet ir vėl ateidavo banga, kuri mus nušluodavo. Mes žaidėme per daug banguotai.

– Kodėl trūko ir taiklumo? Tritaškiai anksčiau buvo vienas svarbiausių komandos ginklų, tačiau dabar šis ginklas neveikia.
– Čia jau kaip liga. Tolimi metimai buvo stiprieji mūsų koziriai ir reikia ieškoti priežasčių, kodėl nebegalime pataikyti. Prašėme žaidėjų, kai varžovai jau turėdavo po keturias pražangas, daugiau veržtis. Kai tik veržėmės į vidurį, puolimas buvo visai kitoks. Bet mes pasirinkdavome metimus iš toliau, nors nekrito. Ir Brownas, ir Kalnietis, atrodo, atakuodavo iš gerų padėčių, bet kamuolys nepasiekdavo tikslo.

– Tikriausiai viskas susidėjo į bendrą krūvą – žaidėjų sportinė forma, bendra nuotaika?
– Manau, kad taip. Bet neturiu priekaištų dėl kovingumo. Visi, kurie žaidė, kovėsi iš paskutiniųjų. Bet viskas baigėsi taip, kaip baigėsi.

– Travisas Watsonas lyg ir neplanavo žaisti, vis dėlto pasirodė aikštėje. Kaip jam sekėsi po tokios ilgos pertraukos?
– Jis išėjo į aikštę daugiau kaip mėnesį nesitreniravęs ir neturėjęs nė vienos kontaktinės treniruotės, nežaidęs penkiese prieš penkis. Šaunuolis, kiek galėjo, tiek padėjo. Ir dar kartą pamatėme, kaip jis mums reikalingas. Kai tik jis susigrąžins sportinę formą, vėl taps labai didele jėga po krepšiu.

– Ar jis nutarė žaisti įkalbėtas, ar savo noru?
– Kaip jį įkalbėtum, jeigu jis dar negalėtų žaisti? Travisas pats pasakė, kad jaučiasi gerai ir nori pabandyti. Todėl ir išleidome starto penkete, kol jis dar po pramankštos buvo įšilęs. Vėliau, trečiajame kėlinyje, jis truputį blogai pastatė koją, jam stipriai ją suskaudo, todėl nutarėme daugiau nerizikuoti.

– Ką sakėte žaidėjams susirinkime prieš rungtynes?
– Tiesiog dar kartą pabrėžiau visus akcentus, apie kuriuos buvo kalbėta ir vaizdo peržiūrų metu. Jokių už širdies griebiančių kalbų nebuvo. Tik paprašiau, kad pamirštų tragiškai sužaistas rungtynes savaitgalį, nebegalvotų apie tai ir susikauptų dvikovai su „Unicaja“.

– Kaip vertinate savo vadovavimą komandai?
– Kaip aš galiu vertinti? Aišku, blogai, kai komanda pralaimėjo tokiu skirtumu. Bet ne man save reikia vertinti. Vertintojų mes turime marias, tai bus kam mane įvertinti.

– Išvykdamas į Malagą neslėpėte, kad jaudinatės. Ar, prasidėjus rungtynėms, tas jaudulys praėjo?
– Galiu sąžiningai pasakyti: prieš varžybas jaudinausi, bet joms prasidėjus jaudulys nuėjo į antrą planą ir jau nebebuvo, kada jaudintis. Gal tik nervinausi per daug, bet tai yra normalu.

– Eurolygoje „Žalgiriui“ liko, ko gero, trejos rungtynės. Jeigu jau ir nebus šansų kautis dėl patekimo į ketvirtfinalį, tai dėl savo garbės dar verta pakovoti?
– Kitaip ir būti negali. Mes kausimės. Ir „Unicaja“, ir „Asseco Prokom“ yra įveikiamos komandos ir namuose bandysime siekti revanšo. O ir į Maskvą nevažiuosime galvodami, kad nėra prasmės kovoti. Mes turime mokytis. Jauni žaidėjai gal dar gerai nesuvokia, kokį šansą gyvenime jie yra gavę. Tad iš likusių kovų bandysime ištraukti viską, kas įmanoma, gero savo komandai ir jos ateičiai.