D.Maskoliūnas: „Įrodėme, kad nesame silpniausia šešioliktuko komanda“ 0

Dovilė Kamarauskienė, „Kauno diena“

Dariui Maskoliūnui šio sezono įvykiai keitėsi kaip kaleidoskope. Spėjęs padirbėti su dviem vyriausiais „Žalgirio“ treneriais, jis jau antrą kartą šias pareigas eina ir pats. Ir su visa komanda gali pasidžiaugti dviem pergalėmis Eurolygos šešioliktuke.

39-erių D.Maskoliūnas su savo bendražygiais gali didžiuotis ne tik tuo, kad daugiau nei vieną pergalę antrajame Eurolygos etape „Žalgiris“ buvo iškovojęs tik žaidžiant Arvydui Saboniui. Jam vadovaujant „Žalgiris“ laimėjo dvi šešioliktuko rungtynes iš keturių.

Negana to, jam teko išlaikyti ir milžinišką spaudimą, ypač tada, kai rungtynių su Malagos „Unicaja“ Kaune dieną žiniasklaidoje pasirodė ne itin korektiškų jo galimybių vertinimų. Tačiau visai tai – neatsiejama trenerio darbo dalis ir D.Maskoliūnas stengiasi neimti to giliai į širdį.

Su „Žalgiriu“ iškovojęs svarbiausias klubinio krepšinio pergales D.Maskoliūnas yra maksimalistas ir būdamas treneriu, nors tai netrukdo jam blaiviai vertinti situacijos. Todėl prašo jį vadinti laikinai einančiu „Žalgirio“ vyriausiojo trenerio pareigas.

– Ar esate patenkintas tuo, ką pavyko nuveikti per ketverias Eurolygos rungtynes, jums einant vyriausiojo trenerio pareigas? – dienraštis pasiteiravo D.Maskoliūno.
– Jeigu spręstume pagal rezultatą – dvi rungtynes laimėjome, dvi pralaimėjome, atrodytų visai neblogai. Aišku, visada norisi geriau, tačiau man svarbu tai, kad dvejas rungtynes namie ne tik laimėjome, bet ir gana gerai sužaidėme. Kalbant apie mačus išvykose, pirmiausia – Malagoje, tai nesėkmės priežasčių galima būtų ieškoti ir visuose kituose dalykus, kuriuos visi žino. Paskutinė dvikova Maskvoje su CSKA sukėlė dvejopą jausmą. Tikėjomės, kad šiose nieko nelemiančiose rungtynėse CSKA tausos savo lyderius, tačiau matėme, kad jie žaidė stipriausios sudėties ir 100 proc. susikaupę. Tai tik patvirtino mano žodžius, kad Eurolygoje nėra nesvarbių rungtynių. O mūsų lyderis Marcusas Brownas buvo po ligos ir varžovai jį iškart eliminavo iš žaidimo, prastai sužaidė ir Travisas Watsonas. Bet buvo dalykų, kurie man patiko. Jauni krepšininkai, kurie mažiau žaisdavo Eurolygoje, sužaidė neblogai keletą atkarpų ir tai bus neblogas indėlis į jų ateitį.

– Už ką savo komandą labiausiai pagirtumėte šešioliktuko varžybose ir už ką peiktumėte?
– Pagyrimo žaidėjai turbūt labiausiai nusipelnė už tai, kad nesustojo ir nenuleido rankų po visų pasikeitimų ir pirmųjų nesėkmių, kai galėjo atrodyti, kad komanda pateko į šešioliktuką ir visas darbas jau atliktas. Tačiau gaila pralaimėtų rungtynių namie su CSKA, kai labai gerai sužaidėme du kėlinius, o po pertraukos kritome į duobę. Jeigu būtų pavykę laimėti, viskas galėjo pasisukti visai kitaip. O ir pralaimėjimai Gdynėje ir Malagoje dideliais skirtumais atėmė iš mūsų šansą kovoti dėl kelialapio į ketvirtfinalį. Bet po to vyrai parodė charakterį ir įrodė, kad į šešioliktuką patekome neatsitiktinai, kad jiems svarbi kiekviena pergalė ir mūsų sirgaliai, kuriems norėjome suteikti gerų emocijų ir atsidėkoti už ištikimybę. Norėjome įrodyti, kad nesame silpniausia šešioliktuko komanda ir mums tai pavyko.

– Stebint iš šalies dažniausiai kliūdavo legionierių žaidimas, nors jie turėjo būti lyderiais. Tarkime, Mirza Begičius jaunas, Aleksandras Čapinas dar neapsipratęs, tačiau Travisas Watsonas po traumos jau turėjo būti atsigavęs ar bent jau neprisiauginęs antsvorio, kuris jam akivaizdžiai trukdo. Ar gali tokio lygio profesionalus krepšininkas taip pasikeisti per mėnesį?
– Sunku man taip tiesiai kritikuoti… Bet neslėpsiu – po rungtynių Maskvoje turėjau Travisui daug pretenzijų ir jos visos buvo išsakytos. Aš viską suprantu – po traumos sugrįžti į ritmą ne taip lengva, bet tokia būsena negali tęstis iki gegužės, kol baigsis sezonas. T.Watsonas yra profesionalas, gaunantis atlyginimą ir turi daryti viską, kad kuo greičiau prisijungtų prie komandos. Juolab kad prieš traumą jis žaidė visai kitaip ir visai kitoks buvo jo požiūris. Nors ir kalbame su juo, bet man sunku pasakyti, kas žaidėjui yra. Bet tai, kaip jis žaidžia dabar, netenkina ne tik manęs, bet ir visos komandos.

– Jaunimui esate išsakęs priekaištų. Ar per tą mėnesį pamatėte gerų pokyčių jų žaidime, požiūryje?
– Gerų pokyčių tikrai yra. Esu labai patenkintas jų darbu. Tik blogumas tas, kad treniruočių mažai turėjome, o norint jaunimui tobulėti reikia labai daug dirbti treniruotėse ir dar žaisti. Mes iki šiol beveik tik žaidėme. Bet jauni žaidėjai, atrodo, jau pradėjo suprasti, kad gavę tiek daug šansų privalo juos išnaudoti. Nenoriu minėti pavardėmis, bet yra žaidėjų, kurie jau supranta, kaip tą gautą galimybę išnaudoti. Tik blogai, kad trūksta treniruočių dirbti su jais individualiai ir taisyti tiesioginius jų trūkumus. Atrodo, baigėsi Eurolyga ir laiko bus daugiau, bet kol kas jo nematyti – šeštadienį žaidžiame su „Lietuvos rytu“, antradienį – su „Šiauliais“, ketvirtadienį – su „Juventus“. Ir vėl tokia varžybų savaitė, bet kaip įmanoma, taip ir rengiamės…

– Ar iki BBL, LKL finalų pakaks laiko žaidėjams atsigauti fiziškai ir pasirengti lemiamoms kovoms?
– Su klubo direktoriumi ieškome galimybių, kaip būtų galima išvažiuoti nors trumpai dviejų ciklų treniruočių stovyklai, kad keletą dienų žaidėjai pabūtų be krepšinio kamuolio ir kad pakrautų akumuliatorius atkrintamosioms varžyboms ir finalams.

– Ar jau įsijautėte į vyriausiojo trenerio vaidmenį, ar vis dar lydi laikinumo jausmas?
– Tikrai neįsijaučiau. Manęs daug kas klausinėja, kaip aš jaučiuosi ir reaguoju į visokias kalbas. Bet sąžiningai galiu pasakyti: aš turiu didelį šansą ir stengiuosi juo naudotis. O kiek laiko juo naudosiuosi, ne man spręsti. Kad ir kokia būtų situacija klube, darbas su „Žalgiriu“ man visomis prasmėmis yra vertinga patirtis, todėl bandau matyti tik gerąsias šio darbo puses. Žinau, kad man dar daug ko trūksta: ir patyrimo, ir varžybų įtampos. Juk negali būti taip, kaip burtininko lazdele pamojus – iškart viską moki. Bet mažais žingsneliais einu į tikslą darydamas viską, kaip šiuo metu moku ir suprantu.

– Turbūt šis mėnuo jums davė daugiau nei keleri metai dirbant asistentu?
– Tikrai taip. Padirbęs ir asistentu, ir pirmuoju treneriu matau skirtumus. Nervų kainuoja… Ir pražilti daugiau spėjau per šį mėnesį. Jeigu kam nors atrodo, kad būti treneriu yra svajonių darbas, tai labai klysta.