M.Paulauskas: į sporto halę – kaip į bažnyčią 0

Romas Poderys, „Kauno diena“

Modestas Paulauskas, baigęs žaidėjo karjerą „Žalgiryje“ ir iš Kauno pasukęs į kitus Lietuvos miestus, vis tiek grįždavo į savo buvusią komandą.

„Matyt, toks likimas“, – tvirtina krepšinio legenda.

Vilnius, Joniškis, Anykščiai, Šakiai. Tarp šių Modės gyvenimo stotelių vienaip ar kitaip įsiterpdavo ir tebėra Kaunas bei „Žalgiris“.

„Visada buvau ir liksiu žalgirietis. Duok Dieve, kad niekas niekada ateityje neištrintų „Žalgirio“ vardo“, – sakė neseniai 65-erių metų jubiliejų šventęs M.Paulauskas, dabar gyvenantis ir dirbantis Šakiuose ir vadovaujantis „Žalgirio“ gerbėjus vienijančiam klubui.

– Modestai, ar dažnai susitinkate su buvusiais bendražygiais iš jūsų jaunystės „Žalgirio“? – pasiteiravome olimpinio čempiono.
– Kai iš Šakių atvažiuoju į Kauno sporto halę pažiūrėti žalgiriečių rungtynių, einu prie tribūnos, kurioje mes, komandos veteranai, turime savo vietas. Neabejoju, kad kurį nors iš mūsiškių tikrai sutiksiu: ar Alvydą Šidlauską ir Romualdą Venzbergą, ar Anatolijų Čupkovą ir Saulių Patkauską. Neseniai mūsų buvusiam kapitonui Henrikui Giedraičiui sukako septyniasdešimt. Vėl susibėgome – kas dar gali pajudėti ir kamuolį į rankas paima. Atvyko senoji Vilniaus „Statybos“ gvardija su Juru Kaziūnu priekyje. Beje, jis – irgi buvęs žalgirietis. Vyrai sužaidė simbolines draugiškas rungtynes, po to Henrikas pakvietė prie bendro stalo, pasišnekučiavome. Mūsų kartos konkurencija su vilniečiais seniai baigėsi, bet „Žalgiris“ sostinėje vis tiek turi principinį varžovą, tik kitu pavadinimu. Ką gi, tai irgi – tradicija.

– Ar yra žalgiriečių, kurie laikytųsi atokiau nuo tokių susibūrimų?
– Negalėčiau tvirtinti, kad buvome kažkuo labai išskirtiniai, neprilygstami. Kiekviena „Žalgirio“ karta turi savo ypatingąją istoriją. Tačiau noriu pabrėžti: iki šiol esame komanda. Tarkime, kai laidojome Vytuką Sarpalių – visi susirinkome su juo atsisveikinti. Ir ne vien liūdnomis progomis susieiname. Dabar mūsų laivo kapitonas – A.Čupkovas, jis su A.Šidlausku – pagrindiniai ryšininkai, koordinatoriai, nieko nepamiršta.

– Apie kurį „Žalgirį“ daugiau kalbatės susitikę – savo laikų ar dabartinį?
– Ir apie vieną, ir apie kitą. Gal dažniau – apie šiandieninius „Žalgirio“ reikalus. Kritikos nenutylime, tačiau neiškeliame savęs, esą, va, mes tai bent žaidėme… Juk nežinome, kaip sakoma, virtuvės paslapčių – kaip iš tikrųjų gyvena ekipa, kokios vyrų nuotaikos. Tai, ką matome per rungtynes, yra tik ledkalnio viršūnė, o pergalių ar nesėkmių priežastys visada slypi gerokai giliau, nei žiūrint iš šalies. Duobių yra visur, net Vilniaus ir Kauno greitkelyje.

Kasmet stengiuosi nepraleisti progos nuvykti į Sankt Peterburgą, kur rengiami Aleksandro Belovo ir Vladimiro Kondrašino taurių turnyrai, juose susitinku su senais pažįstamais – buvusiais SSRS rinktinės žaidėjais, dabar – klubų vadovais, vadybininkais, treneriais. Kalbos apie krepšinio perspektyvą dažniausiai prasideda ne nuo naujų talentų ar žvaigždžių, o nuo biudžetų. Dabar variklis ir koziris – pinigai. Nuo jų kiekio priklauso, ką surinksi į komandą ir kokiu lygiu žaisi.

Penktadienį „Kauno diena“ dovanoja naują žurnalą prenumeratoriams „Kaimynai“. „Kaimynai“ bus leidžiamas kas ketvirtį ir jį nemokamai gaus kiekvienas, užsisakęs „Kauno dieną“.

Visas interviu su M.Paulausku publikuojamas „Kaimynuose“.