„Žalioji mirtis“ – neatsiejama „Žalgirio“ dalis (INTERVIU) 0

Lapkričio 12-oji diena ištikimiausiems Kauno „Žalgirio“ sirgaliams buvo neeilinė – tai oficialaus sirgalių klubo „Žalioji mirtis“ gimtadienis. Klubui sukako 9-eri nuo oficialaus įsteigimo ir 23-eji nuo veiklos pradžios.

Šia proga „Žalgirio“ kuruojamo jaunųjų žurnalistų projekto dalyvis Jurgis Švedas pateikė išskirtinį interviu su „Žaliosios mirties“ prezidentu VAIDU PLAUŠKA.

– Sveikas, Vaidai. Pirmiausiai sveikinu su 9-uoju oficialiu ir 23-uoju neoficialiu „Žaliosios mirties“ gimtadieniu.
– Ačiū.

– Interviu pradėsiu nuo retorinio klausimo: kodėl „Žalioji mirtis“?
– Tiksliai ir aš nežinau. Tokie dalykai dažniausiai įvyksta ekspromtu. Mėginau domėtis, girdėjau kelias versijas, bet sunku pasakyti, kuri pavadinimo atsiradimo versija – tikroji.

– „Žalioji mirtis“ egzistuoja jau 9-erius metus. Kas per juos pasikeitė?
– Pasikeitė labai daug kas. Visų pirma, didžioji dalis narių pasikeitė. Kartų kaita – neišvengiama. Taip pat ženkliai padaugėjo narių. Kai aš atėjau – prieš daugiau kaip aštuonerius metus – narių buvo bene dvigubai mažiau. Pasikeitė šiek tiek ir požiūris į komandos palaikymą, vystėsi tradicijos. Šiuo metu daug idėjų ir naujovių semiamasi iš užsienio. Anksčiau nebuvo tiek informacijos ir ji nebuvo taip lengvai prieinama, kaip dabar. Dabar jos pilnas internetas. Kartais stengiamasi viską pritaikyti čia, Lietuvoje, tačiau nepagalvojama, kad ne viskas tinka mūsų mentalitetui ir požiūriui. Be to, aklas kopijavimas man irgi nėra priimtinas. „Žalioji mirtis“ į tas naujoves žiūri galbūt ir kiek per daug konservatyviai, bet visgi jas reikėtų įgyvendinti, tik su protu ir su kantrybe. To ir siekiame.

– Kiek narių šiuo metu vienija fanų klubą?
– Truputį daugiau nei šimtas.

– „Žalioji mirtis“ nuo 2004-ųjų yra įkūrusi savo padalinį Vilniuje. Kiek žmonių vienija šį padalinį ir ar nėra planų steigti padalinius ir kituose miestuose?
– Vilnius šiuo metu turi apie 20 aktyvių narių, nors į pagrindines varžybas Vilniuje susirenka gerokai daugiau vietinių. Padalinius steigti gali patys žmonės, kurie nori palaikyti komandą kartu su mumis ir kurie nori būti mūsų organizacijos dalimi. Tai turi vykti savaime. Mes nelabai galime daryti įtakos tokių grupių kūrimuisi. Be abejo, jeigu kažkokiame mieste atsirastų aktyvistų, kurie tai norėtų padaryti, tokiu atveju mes jiems padėtume, kuo tik galėtume.

– „Žalioji mirtis“ dažnai minimas, kaip vienas geriausių gerbėjų klubų Europoje ir tam užteko vos 9-erių metų, kai Europoje puikiai žinomų „Maccabi“, „Partizan“, „Panathinaikos“ ar „Olympiacos“ komandų gerbėjų klubai egzistuoja jau dešimtmečius. Kur tokio pripažinimo paslaptis?
– „Žalioji mirtis“ tribūnoje pradėjo rinktis prieš 23 metus, o ne prieš devynis. Be to, aš jokio pripažinimo nejaučiu. Kaip tik manau priešingai. „Žalioji mirtis“ dar turi labai labai daug kur patobulėti ir dar daug ką nuveikti. Iš principo, darbų matau tiek, kad per visą savo gyvenimą tikriausiai visų idėjų ir tikslų nelabai pavyktų įgyvendinti. Be abejo, stengiamės, kad klubas judėtų į priekį, bet rezultatai ir tikslų įgyvendinimas priklauso ne tik nuo manęs. Atsakomybę už tai turi jausti kiekvienas klubo narys, o to dažnai pasigendama. Ir aktyvumo trūksta. Savaime suprantama, tai dėl vienos priežasties – daugumos „Žaliosios mirties“ narių amžiaus. Dauguma turi šeimas, darbus – jiems kitokie prioritetai. Bet žinoma, tai nėra pretekstas. Norint – viskam galima skirti dalį savo laiko, kadangi stodamas į klubą prisiimi tam tikrus įsipareigojimus.

– Kalbant apie užsienį, su kurių komandų gerbėjais bendraujate? O gal turite amžinų priešų?
– Yra užsienio komandų sirgalių, su kuriais bendraujame, bet jų draugais nelabai pavadinčiau. Priešų lygtai irgi neturime. Bent aš asmeniškai nei vienų priešais nelaikau, o sveika konkurencija – kelias į tobulėjimą.

– O Lietuvoje?
– Lietuvoje daugiau mažiau palaikome santykius su visų klubų fanais. Kalbant apie priešus – nieko naujo nepasakysiu. O bendravimas ir diskusijos su kitų klubų nariais ypač tapo aktualus, kai „Žalioji mirtis“ pradėjo sulaukti nepelnytos kritikos. Norėjosi apginti savo vardą.

– Su kuriuo „Žalgirio“ žaidėju komandos gerbėjai palaiko itin šiltus jausmus ir kodėl?
– Visi žaidėjai yra žmonės. Visi bendrauja skirtingai. Aš asmeniškai nemėgstu lįsti žaidėjams į akis, nes nejaučiu tam poreikio. Jeigu bendravimas išeina savaime, tada mielai bendrauju. O vieną žaidėją išskirti būtų sudėtinga. Vieni geriau sutaria su vienais, kiti su kitais žaidėjais. Galbūt šiltesnis bendravimas vyksta su ilgiau komandoje žaidžiančiais lietuviais, nes per daug metų atsiranda daugiau progų pabendrauti.

– Šio sezono pradžia „Žalgiriui“ klostosi tiesiog tobulai, nors ne paslaptis, jog 2008/2009 m. sezoną komanda vos neišnyko. Ko „Žalgirio“ fanai tikisi šį sezoną?
– Aš visada tikiuosi tik pergalių. Jeigu netikėčiau komanda, kokia prasmė būtų ją palaikyti?

– Prisiminkime 2008/2009 m. sezoną. Ar buvo kilusi mintis „ką reikės daryti, jei komanda išnyks“?
– Ar išnyks, ar ne – nuo mūsų nepriklausė. O dėl dalykų, kurių negalime pakeisti ar daryti jiems įtakos, stengiamės nesukti sau galvos. Tokios minties, kad „Žalgiris“ gali išnykti, mums nebuvo kilę.

– Kitais metais „Žalgiris“ persikels į naująją areną. Ar negaila bus palikti legendinę Kauno sporto halę su ypatinga aura, kurios bijo kiekvienas varžovas? Kaip ruošiatės šią aurą perkelti į naująją areną?
– Laikui bėgant viskas keičiasi. Stiprieji prisitaiko, silpnieji išnyksta ir lieka užmiršti. Tikėkimės, kad mums užteks stiprybės prisitaikyti ir dar labiau suklestėti. Norint sukurti panašią atmosferą naujojoje arenoje reikia ne tik sirgalių klubo pastangų, bet ir visų neabejingų krepšiniui bei „Žalgiriui“ žmonių iniciatyvos. Žmonės turėtų suprasti, kad komandos palaikymas yra neatsiejamas nuo varžybų žiūrėjimo. Turėtume imti pavyzdį ne iš NBA, kur žmonės ateina pažiūrėti šou, pavalgyti – čia tik įrašytos skanduotės priverčia juos bent minimaliai palaikyti komandą. Turime lygiuotis į Europą, kur daugumos žmonių garbės reikalas palaikyti savo komandą ir savo spalvas. Mes Lietuvoje turime idealias sąlygas kurti organizuotą palaikymą, nes „Žalgiris“ daugumos mėgiama krepšinio komanda, tačiau žmonės bijo prisijungti, kompleksuoja ir nesmagiai jaučiasi dainuodami ar skanduodami iškėlę rankas. Bet juk tai sukuria be galo įspūdingą vaizdą, o buvimas įvykių sūkuryje suteikia daugiau pasitenkinimo, negu visko stebėjimas iš šalies.

– O dabar šiek tiek apie tave. Kada nusprendei, jog „Žalgiris“ tau daugiau nei komanda ir tapai „Žaliosios mirties“ nariu?
– Man tai įvyko savaime. Galima sakyti, jog atsidūriau tinkamu laiku tinkamoje vietoje ir to užteko. Kaip tik buvau metęs krepšinio treniruotes, nes pradėjau galvoti, jog iš to nepragyvensiu. Tuo metu atsirado daugiau laisvalaikio. Vieno savaitgalio metu svečiavausi pas gimines Vilniuje, o tuo metu vyko LKL finalai. Mano klasiokas, kuris jau keletą metų buvo „Žaliosios mirties“ narys, mane pakvietė į futbolo varžybas tarp Vilniaus „Žalgirio“ ir Kauno FBK, o po jų ėjom tiesiai į krepšinio varžybas. Tai ir buvo lemiamas momentas. Per tą finalo seriją nebepraleidau nė vienų nei namų, nei išvykos varžybų. Per tą laiką spėjau susipažinti su nemaža dalimi fanų: pamačiau, kokie jie draugiški, kokie vieningi, o dar ir serga už „Žalgirį“. Komandos palaikymas man galbūt iš dalies kompensavo tai, jog gyvenime trūko krepšinio, o išvykos užpildė atsiradusį didesnį laisvo laiko kiekį. Kitą rudenį įstojau į klubą ir iškart buvau išrinktas į valdybą.

|– Neseniai buvai išrinktas naujuoju „Žaliosios mirties“ prezidentu. Ką tau reiškia juo būti?
– Visų pirma, tai – didelė garbė ir didelis įvertinimas to, ką dėl klubo ir dėl komandos dariau daugiau nei aštuonerius metus. Šis postas man buvo, kaip postūmis dėti dar daugiau pastangų dėl klubo plėtros ir progreso. Aišku tai turi ir neigiamą pusę – kažkodėl tapau kai kurių žmonių priešu.

– Su „Žalgiriu“ dažnai vykstate į išvykas. Kuriuos rungtynės tau labiausiai įsimintos išvykoje ir namuose? Kodėl?
– Sunku pasakyti. Iš tikrųjų mačiau jau labai daug rungtynių. Kita mano išvyka – į Lenkiją, į Vieningosios lygos varžybas, bus jau 149-oji. Taigi per tiek laiko įspūdžių buvo labai daug ir labai įvairių. Apskritai, išvyka yra nuostabus dalykas. Neįsivaizduoju turiningiau praleidžiamo laisvo laiko būryje bendraminčių ir draugų. Kad tai suprastum, reikia pačiam išmėginti. O pirma mintis išgirdus klausimą, dėl varžybų išvykoje, buvo legendinės varžybos su „Lietuvos rytu“, kai Mindaugas Timinskas įmetė likus 0,3 sekundės iki varžybų pabaigos ir mes laimėjome. Namų varžybos gal labiausiai įsimintinos buvo, kai skraidė „skarbonkės“.

– Pabaigai, ką norėtum palinkėti visiems „Žalgirio“ gerbėjams?
– Visų pirma, noriu pakviesti prie mūsų prisijungti tam, kad galėtume komandą palaikyti taip, kaip ji to verta. O palinkėti norėčiau pergalių bei gerų emocijų stebint varžybas gyvai sporto halėje arba kartu su mumis išvykose, nes tai – neišdildomi atsiminimai ir neapibūdinami įspūdžiai. Visiems, kas tokių galimybių neturi, linkiu geriausių emocijų draugų būryje, nes komandinį sportą reikia žiūrėti kolektyve.

– Dėkui už interviu ir sėkmės!

Apie „Žaliąją mirtį“ :

Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos sirgalių veikla prasidėjo daugiau nei prieš dvidešimt metų. „Žalgirio“ sirgaliai Kauno sporto halės E tribūnoje pradėjo rinktis nuo 1987 metų, nes norėjosi ne ramiai sėdėti ir plojimais skatinti komandą gerai žaisti, bet aktyviai už ją sirgti ne tik Kaune, bet ir išvykose. Pradžioje mūsų, skandavusių skanduotes, dainavusių dainas, buvo nedaug. Po truputį mums pritariančiųjų gretos didėjo. Jau senokai buvo galvojama, kad fanai galėtų turėti oficialų klubą, bet jį įkurti vis nesisekė. Tik 2001 metų lapkričio mėnesio 12 dieną buvo įregistruotas oficialus klubas. Nuo tada kiekvienų Kauno „Žalgirio“ rungtynių metu krepšininkus palaiko gerbėjai, susibūrę į visuomeninę organizaciją „Žalioji mirtis“.

Daugiau informacijos: www.fanai.lt