S.Štombergas: „Rinktinėje žaidi už Lietuvą ir jos vėliavą, o ne pinigus“ 0

Martynas Pupininkas, „BasketNews.lt“ korespondentas

Beveik prieš aštuonerius metus Lietuvos rinktinė Švedijoje vykusio Europos čempionato finale 93:84 nugalėjo Ispanijos komandą, o nacionalinės ekipos kapitonas Saulius Štombergas buvo pirmasis lietuvis, kuris Senojo žemyno čempionų taurę iškėlė po 64 metų pertraukos.

Šiai pergalei paminėti Lietuvos krepšinio federacija (LKF) ir šalies medalių kalykla pristatė sidabrinius medalius, ant kurių įamžintos čempionų pavardės bei simbolizuojami miestai, kuriuose buvo iškovotos skambiausios pergalės.

Naujuoju medaliu apdovanotas S.Štombergas prisiminė 2003 metų Europos pirmenybes bei papasakojo apie pirmuosius žingsnius darbuojantis Kauno „Žalgirio–Sabonio mokyklos“ ekipos trenerių štabe.

– Sauliau, kurie medaliai gražesni – monetų kalyklos ar 2003 metų auksas? – žurnalistai paklausė S.Štombergo.
– Viskas gražu, kas blizga. Monetų kalyklos medalis yra tikrai gražus, be to smagu, kad padaryta pradžia istorijos paminėjimui. Malonu, kad yra primenama istorija, visi čempionatai, kuriuose buvo nugalėti. Tikiuosi, kad kitą kartą jų bus dar daugiau, o medaliai bus auksiniai.

– Nuo triumfo Stokholme prabėgo beveik aštuoneri metai. Kokie prisiminimai, susiję su šiuo laimėjimu, iškyla šiandien?
– Ne dažnai tenka prisiminti. Kartais pasitaiko tokios progos, kaip ši, kai LKF bendradarbiauja su monetų kalykla ir primena istoriją. Tik po kurio laiko sugrįžti į tai, prisimeni praeitį. Laikas bėga greitai, artėja dešimtmetis, kai laimėjome 2003 m. Europos čempionatą. Viskas lieka tik istorija.

– Rungtyniavote daugybėje klubų ir ekipų. Kokia komanda buvo 2003 metų Lietuvos rinktinė?
– Klubo ir rinktinės negalima palyginti. Nacionalinėje komandoje žaidi už Lietuvą. Malonu susitikti su žaidėjais, su kuriais nuo vaikystės esi kartu užaugęs, pradėjai krepšininko karjerą. Į rinktinę sugrįžti kaip į šeimą, todėl ir malonu joje žaisti, nes žinai, kad rungtyniauji ne už kažkokį klubą, pinigus, o už Lietuvą ir jos vėliavą. Dėl jų atiduoti visas jėgas.

– Kiek kartų esate peržiūrėjęs 2003 metų Europos pirmenybių finalo vaizdo įrašą?
– Turiu vaizdajuosčių, kuriose daug rungtynių. Bet dažniausiai vasaromis per televizorių pažiūrėdavau įspūdingiausių susitikimų pakartojimus. Kad pats įsijungčiau vaizdo įrašą, to dar nebuvo. Galbūt dar neatėjo tas amžius, kai atsisėdęs žiūrėčiau. Ateityje, kai vaikai paaugs, gims anūkai, tada bus kam ir ką parodyti. O dabar žiūriu tik tas rungtynes, kurias rodo tiesiogiai.

– Ar žvelgdamas į dabartinius krepšininkus mėgstate juos iš eksperto pusės palyginti su savo žaidėjų karta?
– Sunku palyginti, anksčiau buvo vieni žaidėjai, dabar kiti krepšininkai. Galima kažkiek palyginti visų amplua, tai, kokioje pozicijoje žaidė, galbūt iš vienos pusės vieni stipresni, kiti individualiai pajėgesni. Galima lyginti komandos klimatą, trenerius. Yra daug įvairių niuansų, tad lyginti yra pakankamai sunku. Džiaugiuosi, kad tais metais subūrėme tikrai stiprią komandą, kuri rodė įspūdingą žaidimą, pasižymėjo puikia atmosfera. Visada, kai žiūriu į mūsų dabartinę rinktinę, tikiuosi, jog vyrai taip pat gerai pasiruoš ir gerai sužais. Visi lietuviai to laukia, susėda prie televizorių ir tikisi tų pačių pergalių. Aš ne išimtis – stebėdamas nervinuosi, taip pat ir sergu.

– Kokią vietą krepšinis užima jūsų dabartiniame gyvenime?
– Sugrįžau į krepšinį, bet kitame vaidmenyje – trenerio. Stengiuosi perduoti viską, ką patyriau, ką išmokau jaunesniems žaidėjams. Tikiuosi, kad mano patirtis jiems padės. Tai nesuveikia per metus ar dvejus, reikia įdėti daug darbo, nes reikia daug ką išmokti. Turėsiu darbo nemažai.

– Daugiausiai nervų kainuoja žaidimas aikštelėje, krepšinio stebėjimas per televizorių ar trenerio darbas?
– Kaip žaidėjas, tu išsikrauni ir padarai savo, o tada eini ramia galva ilsėtis. Dirbant treneriu labiau galvą skauda, nes mąstai, kaip ir ką padaryti geriau, tai užima laiko ir labiau vargina ne fiziškai, bet protiškai. Tai nėra lengvas darbas. Norint būti geru žaidėju, reikia daug dirbti, norint būti geru treneriu, taip pat reikia daug dirbti. Negalima atsipalaiduoti.

– Ar esate patenkintas trenerio darbu?
– Taip, nes nenutolau nuo krepšinio. Sustojau prie to, ką geriausiai išmanau. Trenerio darbas man patinka ir juo džiaugiuosi.

– Kaip aukštai norėtumėte pakilti kopdamas į naują viršūnę?
– Bus matyti, kaip Dievas duos. Negaliu planuoti, kaip išeis, taip ir bus.

– Tačiau noras treniruoti rimtą vyrų klubą vis tiek yra?
– Tai yra ateitis. Visada yra pradžia, kurioje yra mažiausias laiptelis. Stengiuosi lipti kuo aukščiau ir nenoriu kas dešimt žingsnių bėgioti, nes tai yra sunku. Viskas vyksta palaipsniui.