M.Pocius su „Žalgiriu“ – sėkmės duetas 0

Marius Bagdonas, „Kauno diena“

Kauno „Žalgirio“ stovykloje džiaugsmas nesiliauja. Lietuvos krepšinio čempionų žiedus susigrąžinę žalgiriečiai neatsigina sveikinimų. Per lemiamas kovas vienas nugalėtojų komandos narys nenustygo vietoje, tačiau į aikštę išbėgti negalėjo.

Nugaros traumą besigydantis Martynas Pocius superfinalo serijoje nežaidė, bet tai nesumenkina jo indėlio į šio sezono „Žalgirio“ sėkmę.

Išskirtiniame interviu dienraščiui krepšininkas pasidalijo mintimis apie šį LKL finalą, savo traumą, artėjantį Europos čempionatą ir anksčiau, nei planuota, prasidėjusias atostogas.

– Martynai, ar labai sunku buvo komandos draugų žaidimą lemiamuose mūšiuose stebėti nuo atsarginių suolelio? – paklausėme M.Pociaus.
– Žinoma, kad nelengva. Visą sezoną buvome kaip vienas kumštis ir tikėjome sėkme. Kiekvienas žaidėjas puikiai vienas kitą pažįsta, palaiko, paskatina. Žaisti „Žalgiryje“ buvo vienas malonumas. Gaila, kad finalą man teko praleisti, tačiau vyrai atidavė visas jėgas ir pelnytai nugalėjo.

– Kaip įvertintumėte šį sezoną? Jei ne nugaros trauma ir operacija, turbūt būtų galima parašyti dešimtuką?
– Sezonas tiek man, tiek komandai buvo daug geresnis nei praėjusysis. 2010-ieji man buvo pirmi Europoje. Reikėjo laiko šiek tiek apsiprasti. Šį sezoną jau puikiai supratau savo vaidmenį, žinojau, ko iš manęs tikisi treneriai ir sirgaliai. Iki tos nelemtos operacijos viskas klostėsi labai sėkmingai. Smagu, kad iškovojome Lietuvos krepšinio lygos (LKF) taurę, Baltijos lygos turnyrą, galiausiai – LKL čempionų žiedus. Visus vietinius uždavinius įgyvendinome. Galbūt šiek tiek geriau galėjome sužaisti tarptautinėje arenoje.

– Ko pritrūko, kad Eurolygoje ir VTB Vieningosios lygos turnyre „Žalgiris“ būtų finišavęs taip pat sėkmingai kaip Lietuvoje?
– Sunku pasakyti. Galbūt lėmė tai, kad svarbiausius mačus šiuose turnyruose žaidėme šiek tiek praradę pusiausvyrą. Galbūt trenerių kaita turėjo tam tikros įtakos. Prie kiekvieno specialisto reikia priprasti ir tai užtrunka. Žaidėjai turi suprasti trenerio filosofiją, o šis – pažinti krepšininkus. Ilias Zouros į komandą atėjo būtent tada, kai žaidėme lemiamas Eurolygos kovas. Įsibėgėjus sezonui, šiek tiek praradome pasitikėjimą savo jėgomis. Buvo traumų, netikėtai komandą paliko Mirza Begičius, be to, kelerias rungtynes pralaimėjome tiesiog paskutinėmis minutėmis. Visos smulkios detalės ir lėmė, kad Eurolygoje ir VTB lygoje nepasiekėme tiek, kiek norėjome.

– Šį sezoną „Žalgirio“ komandai vadovavo trys treneriai. Su kuriuo jums dirbti asmeniškai buvo smagiausia?
– Sunku vienareikšmiškai pasakyti. I.Zouras – labai geras specialistas, tikrai puikus treneris. Dirbti su juo įdomu. Vis dėlto smagiausia šio sezono atkarpa buvo turbūt tada, kai ekipai vadovavo Aco Petrovičius. Tuomet komanda beveik tris mėnesius žengė praktiškai be pralaimėjimų, o tai krepšininkams suteikė labai daug pasitikėjimo, atmosfera klube buvo nuostabi. Jautėmės iš tiesų labai stiprūs.

– Prieš LKL superfinalą „Žalgirio“ sirgaliai išgirdo nemalonią žinią apie jūsų traumą. Ar nebuvo įmanoma operacijos atlikti po lemiamų šalies čempionato kovų?
– Nugaros skausmai mane kamavo jau seniai. Net negaliu pasakyti, nuo ko tai prasidėjo. Tiesiog po Naujųjų pradėjau jausti skausmą ir jis kiekvieną savaitę vis stiprėjo. Bandžiau gydytis medikamentais – būdavo tai geriau, tai blogiau. Jau du mėnesius prieš šią operaciją negalėjau normaliai sportuoti, vis dažniau treneriai leisdavo man pailsėti. Ilgiau delsti nebuvo galima – negalėjau netgi normaliai sėdėti, stovėti.

– Kaip dabar jaučiatės?
– Džiugu, kad sveikata gerėja kiekvieną dieną. Iš karto po operacijos buvo sunkoka, tačiau dabar jau galiu ir automobiliu važiuoti, su rinktinės treneriais pradėjome specialų reabilitacijos kursą baseine, kitą savaitę pradėsiu daryti tempimo ir lankstymosi pratimus. Staigių judesių ar šuolių dar vengiu, tačiau lengvai pamėtyti baudas jau galėčiau (šypsosi). Tikiuosi, kad po 2–4 savaičių galėsiu treniruotis visa jėga.

– Ar ketinate dalyvauti Europos čempionate?
– Labai norėčiau. Manau, kad reabilitacijos laikotarpis bus be jokių komplikacijų ir jau į pirmą rinktinės treniruočių stovyklą atvyksiu tinkamai pasirengęs.

– Kaip vertinate Lietuvos rinktinės, kuriai nepadės traumuoti Linas Kleiza ir Jonas Mačiulis, galimybes pasiekti iškeltą tikslą – patekti į finalą?
– Kol kas sunku prognozuoti. Neaišku, kokių sudėčių į Lietuvą atvažiuos kitos komandos, kokius krepšininkus surinksime mes. Viskas spręsis tik per tas tris čempionato savaites. Tada reikės būti geriausios sportinės formos. Svarbu, kad treneriai dirbtų kryptingai ir komanda būtų susižaidusi jau prieš lemiamas kovas. Lino mums tikrai trūks. Jis buvo mūsų lyderis tiek aikštėje, tiek už jos ribų. Galbūt prisidės Rimantas Kaukėnas, kitas kuris nors senbuvis. Pernai prieš pasaulio čempionatą iš mūsų niekas nesitikėjo aukštumų ir iš anksto buvo nurašę. Krepšininkams tai buvo labai gerai. Šiemet lūkesčiai kitokie, nes žaisime namuose. Mes tai puikiai suprantame. Atiduosime visas jėgas ir stengsimės pademonstruoti geriausią krepšinį, kokį sugebame žaisti.

– Ar nesigailite, kad pirmoji stotelė jums sugrįžus į Senąjį žemyną tapo „Žalgiris“?
– Tikrai nesigailiu, net džiaugiuosi. Kauno klubas – Eurolygos senbuvis, o tai krepšininkui yra labai svarbu. Be to, iš „Žalgirio“ prieš dvejus metus gavau labiausiai viliojantį pasiūlymą. Kitas dalykas, kad po ketverių metų, praleistų JAV, labai norėjau sugrįžti namo ir priminti sirgaliams, kad esu, nes mane čia, Lietuvoje, buvo šiek tiek primiršę. Smagu, kad metai, praleisti „Žalgiryje“, buvo labai sėkmingi. Esu įsitikinęs, kad man tai buvo labai geras tramplinas į ateitį.

– Pakalbėkime apie ateitį. Ar vilkės M.Pocius „Žalgirio“ marškinėlius ir kitą sezoną?
– Tai turėtų paaiškėti artimiausiu metu. Susėsime su klubo vadovais ir viską aptarsime. Dabar ką nors konkretaus pasakyti negaliu, nes nežinau, kas ir kaip bus. Galbūt liksiu Kaune, galbūt rungtyniausiu kitur. Krepšinis yra toks dalykas, kad profesionalaus žaidėjo namų adresas gali neprognozuojamai pasikeisti.

– Ar ilgai atostogausite?
– Kaip ir praėjusią vasarą, netrukus išvyksiu į JAV. Norisi atitrūkti nuo kasdienybės, pailsėti. Aplankysime draugės Taros artimuosius, pakeliausime. Už Atlanto tęsiu reabilitaciją, treniruosiuosi. Taip pat planuoju nuvykti į Duke’o universitetą, aplankyti savo buvusį trenerį Mike’ą Krzyzewskį. Daugiau atostogų ir nereikia. Trys savaitės atokvėpio nuo krepšinio – per akis.

– „Žalgirio“ treneris I.Zouros šį sezoną ne kartą dėkojo sirgaliams už fantastišką palaikymą. Palyginkite „Žalgirio“ gerbėjus su Duke‘o universiteto aistruoliais.
– Džiaugiuosi, kad likimas man lėmė ir Kaune, ir JAV žaisti komandose, kurios turi labai aistringus ir ištikimus sirgalius. Duke‘o universiteto aistruoliai NCAA čempionate taip pat žinomi kaip vieni ištikimiausių ir aistringiausių. Jie taip pat puikiai supranta krepšinį, o savo arenoje sukuria tikrą pragarą. Lygiai tokį patį vaizdą aš išvydau ir Kaune. Atmosferos, kuri būna Kauno sporto halėje, galėtų pavydėti kiekvienas Europos klubas. Tikiuosi, kad niekas nepasikeis ir komandai persikėlus į naująją „Žalgirio“ areną.