J.Zidekas: „Dabar Eurolygos titulą vertinu labiau nei 1999 metais“ (VIDEO) 0

Vytautas Mikaitis, specialiai „BasketNews.lt“ iš Prostejevo (Čekija)

1999 metais čekas Jiri Zidekas buvo vienas iš trijų legionierių, padėjusių Kauno „Žalgiriui“ pirmą ir iki šiol vienintelį kartą triumfuoti Eurolygoje. Po laimėjimo prabėgus dvylikai metų, Zidekas iki šiol prisimena kiekvieną pergalingo sezono smulkmeną.

Pavardės, vietos, ar ypatinga komandą supusi atmosfera – to buvęs krepšininkas niekada nepamirš.

Dabar dirbdamas daugkartinių Čekijos čempionų, Nymburgo CEZ krepšininkų, sporto direktoriumi ir Čekijos krepšinio federacijos viceprezidentu, J.Zidekas išlieka itin arti krepšinio.

Be to, per Eurolygos finalo ketvertus jis tampa televizijos komentatoriumi. Todėl tik dabar sako suprantantis, kaip sudėtinga yra laimėti prestižiškiausias Europos krepšinio varžybas.

Tinklalapyje „BasketNews.lt“ – išskirtinis interviu su J.Zideku.

– Ar vis dar prisimenate 1999 metus, sezoną su „Žalgiriu“? – „BasketNews.lt“ paklausė J.Zideko.
– Prisimenu viską. Prisimenu, kaip atvykau į Lietuvą, pasirašiau kontraktą, buvo surengta spaudos konferencija. Tai buvo ypatingas sezonas, man regis, mes laimėjome 55 rungtynes ir pralaimėjome tik ketverias. Komandoje nebuvo žvaigždžių, tačiau daug šaunių vaikinų.

Nemanau, kad sezono pradžioje kas nors tikėjo, kad „Žalgiris“ laimės Eurolygą, o mes nustebinome visus. Dirbome kaip komanda, galbūt kartais pasisekė, tačiau visiems čempionams reikia sėkmės. Tai buvo mano pirmas sezonas Europoje ir nemanau, kad tada supratau, kaip sunku laimėti Eurolygą. Dabar, kai dirbu Eurolygoje ir komentuoju finalo ketverto varžybas, matau, kad net didžiųjų komandų troškimai būna nugalimi. Ko gero, dabar 1999 metų trofėjų vertinu labiau nei jį vertinau tada.

– Kodėl tada nusprendėte atvykti į Lietuvą?
– 1998 metais NBA buvo lokautas ir tapo aišku, kad jis užsitęs. Žinojau, kad man reikia žaisti, nes prieš pusantro sezono praktiškai nerungtyniavau, sėdėjau ant suolo. Taigi pradėjau ieškoti darbo kitoje Atlanto pusėje. Nemažai vietų jau buvo užimta, nes ir kiti NBA žaidėjai nesnaudė ir ieškojo vietų Europoje. Man paskambino Šarūnas Marčiulionis, papasakojo apie vietą „Žalgiryje“. Nusprendžiau ten vykti. Buvau iš Rytų bloko, žinojau „Žalgirio“ istoriją.

Kai „Žalgiris“ pasakė, kad ieško įžaidėjo, pasiūliau jiems atkreipti dėmesį į Tyusą Edney. Jiems šis variantas tiko, todėl atvykdamas į Lietuvą jaučiausi labai gerai, nes žinojau, su kokiu įžaidėju rungtyniausiu.

– Ar atvykus į Lietuvą kas nors nustebino?
– Nelabai, juk esu iš Čekijos. Nors septynerius metus praleidau JAV, tačiau Čekija yra už 1000 kilometrų nuo Lietuvos, todėl žinojau, ko tikėtis.

Mane labiau nustebino Europos krepšinio lygis. Septynerius metus praleidau žaisdamas universitete ir NBA, todėl Europos krepšinio lygis tikrai nustebino.

– Kiekviena komanda būna kažkuo ypatinga. Kuo išsiskyrė tų metų „Žalgiris“?
– Tuo, kaip elgėmės aikštėje ir už jos ribų. Daugybę kartų per sezoną susitikdavome už aikštės ribų, kartu šventėme gimtadienius, vardadienius, pergales. Tai buvo gerų vaikinų grupė, kuriems patiko leisti laiką vieniems su kitais. Jeigu komandoje yra tokia atmosfera, tai jau sėkmės pradžia.

– Daugiau bendravote su amerikiečiais – Tyusu Edney ir Anthony Bowie, ar lietuviais?
– Bendravau su visais. Toje komandoje viskas buvo taip ypatinga, kad visi bendravo su visais, niekas su niekuo nesipyko. Kartais būna, kad komandoje atsiranda grupelės, kurios nemėgsta viena kitos. „Žalgiryje“ taip nebuvo.

– Ar pamenate, kur gyvenote Kaune?
– Nepriklausomybės aikštė (pasako lietuviškai).

– Prisiminus tuometines gyvenimo sąlygas, nekyla šypsena?
– Man nerūpėjo, kur gyvensiu, nes atvykau žaisti krepšinio. Man nerūpėjo, ar butas turi oro kondicionierius, yra daugiaaukščiame pastate, turi parkavimo garažus, aš atvykau dėl krepšinio ir tai man buvo svarbiausia. Per sezoną sužaidėme apie 60 rungtynių ir man tai buvo gera proga grįžti į aikštę.

– Ar pergalės Eurolygoje šventimas buvo didžiausias jūsų gyvenimo vakarėlis?
– Laimėjau du NCAA čempionų titulus, šventėme ir tada. Žinau, kad koledžo karjera yra mėgėjiška, bet tai svarbūs laimėjimai. Visgi pergalė su „Žalgiriu“ yra didžiausias mano profesionalus laimėjimas.

– Po finalo ketverto visi nusiskutote plaukus. Kodėl taip padarėte?
– Tai buvo tiesiog staiga gimusi mintis, net nežinau, kam ji kilo. Visi buvome labai laimingi, o kai esi labai laimingas, nutinka kvaili dalykai.

– Po pergalingo sezono Eurolygoje vos keli krepšininkai liko „Žalgiryje“ ir kitiems metams, jūs buvote vienas iš jų. Ar dėl to nesigailite?
– Pusė komandos krepšininkų išvyko kitur, bet maniau, kad turėjome galimybių būti gera komanda, todėl grįžau. Visgi mes pralaimėjome kelias rungtynes mažais skirtumais. Pamenu, kad paskutinėmis sekundėmis nusileidome Liublianos „Olimpia“ komandai su Jasikevičiumi, po pratęsimo pralaimėjome „Panathinaikos“, skaudžiai nusileidome Bursos „Tofas“ komandai. Komandai reikėjo laimėti tas rungtynes, kad įgautų pasitikėjimo, nelaimėjome ir sezonas pasuko nelabai gera linkme. Tarp pergalių ir pralaimėjimų yra labai plona linija. Pralaimėjome kelias rungtynes mažais skirtumais ir tai lėmė nelabai gerą sezoną klubui.

Tą sezoną dar turėjau problemų su nugara, taigi tai buvo blogiausias dalykas. Sezoną pabaigiau „Ulker“ komandoje, taigi tai nebuvo blogas sezonas. Dabar negalvoju, gerai ar blogai pasielgiau, tiesiog nusprendžiau kaip nusprendžiau.

– Kokį patį smagiausią dalyką prisimenate iš pirmojo sezono Lietuvoje?
– Aišku, laimėjimą Eurolygoje. Bet pamenu, kaip su fizinio parengimo treneriu Aleksandru Kosausku bėgdavome į miškus rinkti grybų. Tai buvo Druskininkuose. Amerikoje ar kur nors kitur to nebūna. Bėgdavome rinkti grybų, o paskui juos virdavome.