M.Rakovičius: „Kovingumas – serbų ir lietuvių kraujyje“ 0

Marius Bagdonas, „Kauno diena“

Naujasis Kauno „Žalgirio“ legionierius Milovanas Rakovičius pabrėžia, kad Lietuva – neatsitiktinė jo karjeros stotelė.

„Lietuviai, kaip ir serbai, nuo seno garsėja kovingumu. Tai, kad šios tautos yra panašios, man buvo labai svarbu. Be to, Kaune beprotiškai mylimas krepšinis“, – savo sprendimą pasirinkti „Žalgirį“ argumentavo 26-erių vidurio puolėjas.

Iš Serbijos vakaruose esančio nedidelio Užicės miesto kilęs krepšinio milžinas džiaugiasi, kad jam, skirtingai nei daugumai bendraamžių, nereikėjo kovoti pilietinio karo fronte, todėl visą savo dėmesį jis galėjo sutelkti mėgstamam užsiėmimui.

Serbijoje, Rusijoje ir Italijoje rungtyniavęs krepšininkas tikina, kad jį iš pirmo žvilgsnio sužavėjo lietuvių atsidavimas oranžiniam kamuoliui.

„Visose šalyse, kuriose esu rungtyniavęs, krepšinį populiarumu užgoždavo futbolas. Kaune esu dar tik kelias dienas, tačiau jau spėjau įsitikinti, kad čia visi išprotėję dėl krepšinio. Didžiulis žiniasklaidos dėmesys krepšininkams, oranžiniais kamuoliais pasipuošęs miestas, puiki nauja arena“, – susižavėjimo neslėpė M.Rakovičius.

– Milovanai, kokį pirmą įspūdį susidarėte apie Kauną? – paklausėme „Žalgirio“ naujoko.
– Čia esu pirmą kartą per savo karjerą. Vaizdas, kurį išvydau, man labai patiko. Kaunas – europietiškas miestas. Jis man primena italų Sieną, kurioje rungtyniavau praėjusį sezoną. Džiaugiuosi, kad Kaune galėsiu ne tik žaisti krepšinį. Iš karto pastebėjau, kad yra daug gražių ir įdomių vietų, kur galėsiu nueiti tiek vienas, tiek su savo šeima. Man patinka ir lietuvių mentalitetas. Lietuviai – nedidelė tauta, tačiau, kiek esu bendravęs su jūsiškiais aikštėje ar už jos ribų, man niekada nekilo jokių problemų. Be to, per savo karjerą esu žaidęs Rusijoje, tad neblogai moku rusų kalbą. Esu įsitikinęs, kad greitai čia apsiprasiu ir visą savo dėmesį galėsiu sutelkti į krepšinį.

– Kaip praleidote vasaros atostogas? Kada Kaune pamatysime jūsų šeimą?
– Iškart po Italijos čempionato išvykau į Serbiją. Šią vasarą žmona pagimdė dukrą, tad beveik visas atostogas praleidau su artimaisiais. Šeima labai svarbi mano gyvenime. Dėl naujagimės teko atsisakyti kvietimo į Serbijos nacionalinę rinktinę. Treneris Dušanas Ivkovičius skambino man ir kvietė prisijungti, tačiau nusprendžiau likti su mylimiausiomis savo moterimis. Žmona su kūdikiu į Kauną atvyks tada, kai baigsime treniruočių stovyklą.

– Žaidėte Serbijoje, Rusijoje, Italijoje. Kur labiausiai patiko?
– Kiekvienoje šalyje įgijau vertingos patirties. Belgrado „Partizan“ jaunimo ekipoje užaugau, sutvirtėjau kaip asmenybė. Po to atstovavau Novi Bečejaus „Polet Keramika“, Belgrado „Atlas Banka“ ir Belgrado „Megos“ ekipoms. 2007-aisiais išvykti į Sankt Peterburgo „Spartak“ tikrai nebuvo lengva. Rusijoje mane pasitiko gerokai aukštesnio lygio krepšinis. Manau, kad „Spartak“ ekipoje tapau tikru profesionalu. Per tuos Sankt Peterburge praleistus metus daug ko išmokau. Kvietimas iš Sienos „Montepaschi“ taip pat labai nudžiugino. Tai buvo visiškai kitokia šalis, kitas klimatas, kitokie žmonių charakteriai. Sezonas, kurį žaidžiau Sienos klube, buvo ypač sėkmingas – tapau Italijos čempionu.

– Rungtyniavote vienoje komandoje su Rimantu Kaukėnu ir Kšyštofu Lavrinovičiumi. Kokie jūsų prisiminimai apie šiuos Lietuvos krepšininkus?
– Abu tikrai šaunūs vyrukai. Mūsų visų trijų gyvenimo būdas labai panašus. Sienoje daug laiko praleisdavome kartu. Rimo žmona Tanja turi serbiškų šaknų, o Kšyštofas puikiai kalba rusiškai. Bendrauti su lietuviais man buvo labai lengva.

– Gal kalbėjotės ir apie „Žalgirį“?
– Trumpai šnektelėjau su Rimantu. Nors jis nerungtyniavo Kaune, apie žalgiriečių komandą atsiliepė labai šiltai ir pozityviai. Manimi domėjosi ir kitų šalių klubai, tačiau, sulaukęs kauniečių dėmesio, ilgai nedvejojau. „Žalgiris“ man – labai didelis iššūkis ir aš pasirengęs jį priimti. Žinau, kad tai – žingsnis į priekį.

– Ar jau bendravote su vyriausiuoju komandos treneriu Iliasu Zourosu?
– Ne, kol kas akis į akį su juo nekalbėjome. Žinau, kad treneris šiuo metu yra labai užsiėmęs ir su Graikijos rinktine dalyvaus Europos čempionate. Girdėjau, kad strategas norėjo matyti mane „Žalgiryje“. Jis žino mano žaidimo stilių ir neabejoju, kad tinkamai išnaudos mano privalumus.

– Šiuo metu „Žalgirio“ treniruotėms vadovauja jūsų tautietis Oliveris Kostičius. Kaip sekasi dirbti?
– Džiugu, kad klube yra dar vienas serbas. Neabejoju, kad įsitvirtinti Kaune man bus daug lengviau. Su treneriu kol kas dar nedaug bendravome. Be to, noriu geriau susipažinti su naujais komandos draugais.

– Jūs išsiskiriate kietu ir kovingu charakteriu. Kurioje pozicijoje – sunkiojo krašto ar vidurio puolėjo – labiau patinka rungtyniauti?
– Formaliai esu sunkusis krašto puolėjas, tačiau viskas priklausys nuo trenerio. Galiu rungtyniauti abiejose pozicijoje, mėgstu žaisti ir baudos aikštelėje, ir toliau nuo krepšio, tad treneris spręs, kaip mane geriausiai panaudoti.

– Ar jau aplankėte naująją „Žalgirio“ areną?
– Ją apžiūrėjau kol kas tik iš šalies. Atrodo labai įspūdingai. Nekantrauju, kada galėsiu išbandyti jos parketą. Kaunas visada garsėjo nuostabiais sirgaliais, tikiuosi, kad tokia puiki atmosfera bus ir naujojoje arenoje.

– Lietuvoje prasideda Europos čempionatas. Kas jūsų favoritai?
– Džiaugiuosi, kad į Kauną atvykau prieš pat pirmenybes. Čia viskas persmelkta krepšinio. Tokio tautos atsidavimo šiai sporto šakai dar niekur nesu matęs. Man labai patinka ir futbolas, tačiau kai matau, kaip čia žmonės myli krepšinį, apima baltas pavydas. Rimui (Kaukėnui – aut. past.) jau anksčiau sakiau, kad šiemet Lietuva subūrė ypač pajėgią komandą, kuri gali daug pasiekti. Prognozuoti nugalėtojų nesiryšiu, tačiau galiu užtikrinti, kad lietuviai – vieni iš favoritų. Toliaregiškas sprendimas – į kovinį dvyliktuką įtraukti Joną Valančiūną. Man teko žaisti prieš jį. Tai – nepaprastai talentingas vaikinas, jo laukia nuostabi ateitis. Be to, jūs turite ir Donatą Motiejūną. Manau, kad lietuviai gali tapti čempionai, pirmiausia dėl to, kad žais namuose. Pagrindinė jūsų konkurentė – Ispanijos rinktinė.

– O Serbija?
– Mums trūksta stabilumo. Kartais žaidžiame labai gerai, o kartais darome pernelyg daug klaidų. Komandos žaidimas labai banguotas. Galime įveikti bet kurį favoritą, tačiau galime ir sensacingai pralaimėti daug silpnesnėms ekipoms.