A.Trifunovičius: „Gera žinoti, kad kovos lauke niekada neliksime vieni“ 0

Marius Bagdonas, „Kauno diena“

Aleksandras Trifunovičius labai greitai užsitarnavo Kauno „Žalgirio“ komandos aistruolių simpatijas. Sunkiu metu ekipos vairą į savo rankas perėmęs serbas sugebėjo sutelkti žalgiriečius ir Eurolygos pirmąjį etapą užbaigti efektingu spurtu.

„Sezono pradžia tikrai buvo nelengva, tad dabar, kai įgyvendinome pirmąjį uždavinį, norėčiau, kad neatsipalaiduotume ir 2012-uosius pradėtume dar su didesnėmis ambicijomis“, – pabrėžė treneris.

Dėl „Žalgirio“ A.Trifunovičius švenčių laikotarpį praleis ne gimtajame Belgrade, o Lietuvoje.

„Nusprendžiau nesiblaškyti ir neskraidyti. Mano šeima šiuo metu atvykusi į Kauną. Pasitarėme ir nusprendėme, kad bus praktiškiau ir geriau šventes sutikti čia. Skrydžiai pirmyn atgal atima daug laiko, o jau gruodžio 28-ąją vėl rinksimės į treniruotes“, – artimiausiais planais dalijosi treneris.

Šeima ir krepšinis – du dalykai, apie kuriuos sukasi visas 44-erių serbo gyvenimas. Treneris pripažįsta, kad gyventi toli nuo žmonos Isidoros ir dviejų sūnų nėra lengva, tačiau visas savo mintis stengiasi sutelkti darbui ir džiaugiasi, kai artimiausi šeimos nariai atvyksta aplankyti.

„Kai gyveni atskirai nuo šeimos, dar labiau vertini tas retas akimirkas, praleistas kartu“, – išskirtiniam interviu mūsų dienraščiui sakė A.Trifunovičius.

– Treneri, kaip įvertintumėte dviejų mėnesių periodą, kai stovite prie „Žalgirio“ komandos vairo? – paklausėme stratego.
– Viską pradėti tikrai nebuvo lengva. Atvykau į Kauną sezonui jau prasidėjus, tad teko spręsti nemažai problemų, kurių būtume išvengę, jei būčiau čia pradėjęs dirbti daug anksčiau. Radau tokią ekipą, kokią radau. Pasiruošimas sezonui nebuvo sklandus – trūko nemažai žaidėjų, pirmosiomis savaitėmis pasikeitė treneriai, komandai teko atlaikyti didžiulį rungtynių krūvį, nes iš karto žaidžiame trijose lygose. Tokiomis aplinkybėmis siekti aukštų rezultatų nuo pat sezono pradžios – labai sudėtinga. Prireikė nemažai laiko, kad priprasčiau prie naujos darbo vietos, naujos komandos, auklėtinių. Jie taip pat turėjo pratintis ne tik prie mano filosofijos, tačiau ir vienas prie kito. Buvome priversti už tai sumokėti, tačiau dabar, kai pagalvoju, visos šie sunkumai turbūt išėjo tik į naudą. Dar nežaidžiame tokio krepšinio, kokį aš norėčiau matyti, tačiau svarbiausia – rezultatas. O pirmąjį tikslą mes pasiekėme.

– Ko galima tikėtis iš „Žalgirio“ kitame Eurolygos turnyro etape?
– Privalome kelti tik aukštus tikslus. Tokia mano darbo filosofija. Žinoma, tie tikslai turi būti realūs, tačiau kovoti dėl vietos aštuntuke tikrai esame pajėgūs. Labai daug kas priklausys nuo aštuntfinalio burtų. Pažiūrėsime, kokie varžovai mums teks. Tuomet bus galima daryti konkretesnes išvadas. Nematau priežasčių, kodėl negalėtume prieš „Top 16“ etapą būti optimistai. Turime puikią areną ir nuostabius sirgalius. Namuose galime kovoti su bet kuria komanda. Jei žaisime taip, kaip paskutines rungtynes, ir mus toliau taip pat aistringai palaikys žiūrovai, galime tikėtis paties geriausio. Pakartosiu: nemanau, kad šešioliktukas – mūsų komandos riba. Žinoma, reikia šiek tiek sėkmės, kai kurių kitų aplinkybių, tačiau neabejoju ir tuo, kad jei sunkiai dirbsime, už pastangas sulauksime atpildo ir rezultatų. Privalome būti vieningi ir nė vieno varžovo negerbti labiau nei pačių savęs.

– Kokius svarbiausius žaidimo komponentus labiausiai norėtumėte pagerinti prieš 2012-ųjų kovas?
– Pirmiausia turime susitvarkyti su savo nervais ir psichologija. Prieš atvykdamas čia, neabejojau, kad šis kolektyvas yra nepaprastai talentingas puolant varžovų krepšį, tačiau šį sezoną buvo labai daug rungtynių, kai buvome nubausti vien tik dėl to, kad nesugebėjome išlaikyti koncentracijos gindamiesi. Šiek tiek reikia keisti požiūrį ir daugiau dėmesio skirti įvykiams prie savojo krepšio. Turime dar labiau pasitikėti savimi, būti laisvesni ir kartu laikytis drausmės. Labai tikiuosi, kad šis kalėdinis laikotarpis išeis į naudą, visi pailsės, o naują etapą pradėsime dar šviežesnėmis galvomis.

– Pernai stovėjote prie Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandos vairo. Ar tuo metu galėjote įsivaizduoti, kad labai greitai teks vadovauti pagrindiniam vilniečių konkurentui „Žalgiriui“?
– Pirmiausia noriu pasakyti, kad „Žalgiris“ – žymiausias ir garsiausias klubas Lietuvoje, turintis labai senas ir gilias tradicijas. Tokią komandą treniruoti yra didelė garbė ir manau, kad dauguma trenerių tokio šanso tikrai nenorėtų praleisti. Puikiai žinau, ką šis vardas reiškia Lietuvai. Tai ne tik sporto komanda. Sovietų Sąjungos laikais „Žalgirio“ ir Maskvos CSKA dvikovos jūsų šalies žmonėms reiškė daug daugiau nei vien tik dviejų krepšinio komandų akistatą. Iš vienos pusės šis karjeros etapas man – didelė garbė. Iš kitos – turbūt dar didesnis iššūkis. Esu profesionalas ir nepaprastai myliu savo darbą. Vilniuje buvo vienas mano karjeros etapas, dabar – kitas. Nenorėčiau grįžti į prisiminimus, dabar esu visu šimtu procentų susikoncentravęs tik į darbą „Žalgiryje“.

– Jau prisijaukinote Kauną?

– O, tikrai dar ne. Nepažįstu dar šio miesto taip, kaip norėčiau. Esu darboholikas ir mano kasdienis maršrutas labai panašus: namai – „Žalgirio“ arena – namai. Pastaruoju metu visas dėmesys buvo sukoncentruotas tik į įvykius klube, be to, lapkritis „Žalgiriui“ buvo labai įtemptas. Mažai laiko praleidome namuose, daug skraidėme, turėjome šūsnį rungtynių išvykose. Todėl labai džiaugiuosi, kad ateinančios dvi savaitės bus ramesnės. Atvyko šeima, tad turėsiu puikią progą praleisti su mylimais žmonėmis. Kadangi per šventes nevyksime į Serbiją, ketinu saviškiams surengti gražią kelionę aplink Kauną. Žinau, kad puikiai praleisime laiką ir bus puiki proga pažinti miestą ir jo apylinkes geriau. Apie Kauną galiu pasakyti kol kas tą patį, ką žinojau prieš atvykdamas čia. Šis miestas tiesiog alsuoja krepšiniu. Ši sporto šaka šiame mieste dievinama, o palaikymas arenoje turbūt vienas nuostabiausių visame pasaulyje. Žinau, kad „Žalgiris“ yra ne tik Kauno, tačiau ir visos Lietuvos komanda.

– Ar jūsų nevargina krepšinio aistruolių dėmesys?
– Nors esu iš Pietų Europos, o dabar dirbu Šiaurėje, nepasakyčiau, kad lietuviai yra šalti ir labai santūrūs, kaip, tarkime Skandinavijos šalių gyventojai. Suprantu, kad esu viešas asmuo ir galbūt net bendrauti su manimi yra lengva, tačiau prisipažinsiu: labai mėgstu privatumą. Kai patekome į „Top 16“, sulaukiau daugybės sveikinimų. Skambino daugybė draugų iš Serbijos. Aišku, malonu, kad mane prisimena ir džiaugiasi dėl manęs, tačiau visas tas dėmesys šiek tiek vargina. Mieliau renkuosi ramų laisvalaikį vienas ar su šeima.

– Dažnai su vietos žurnalistais sveikinatės lietuviškai. Galbūt mokotės šios kalbos ir skaitote mūsų šalies spaudą?
– (Juokiasi.) Tikrai ne. Žinau tik kelias pagrindines frazes ir kai ką suprantu (per pokalbį strategas padavėjos lietuviškai užsisakė kokakolos – aut. past.). Spaudos irgi beveik neskaitau, nes nieko nesuprantu, be to, nenoriu blaškytis ir apsunkinti savo galvos. Apskritai Lietuvoje žiniasklaida pamišusi dėl krepšinio. Labai sunku atskirti, kas yra kas, kas kieno interesams atstovauja ir ko siekia. Lietuva – maža šalis ir tokios intrigos tikrai niekam nereikalingos. Man skambina daug žurnalistų, su kuriais kartais tikrai būna sudėtinga bendrauti, todėl pastaruoju metu stengiuosi kalbėtis tik tada, jei yra sutarta su klubo atstovu. Su Serbija susijusias naujienas seku internete. Įdomu, kaip sekasi maniškiams. Vasarą, kai turiu laisvo laiko, mielai į rankas imu laikraštį. Mėgstu gurkšnoti kavą ir skaityti.

– Neseniai „Žalgirio“ trenerių štabą papildė jūsų tautietis Oliveris Kostičius. Tai buvo jūsų iniciatyva?
– Pažįstu Oliverį labai gerai. Kartu prieš kelerius metus dirbome Belgrado „Crvenos Zvezdos“ komandoje. Norėjau, kad jis prisijungtų prie mūsų ir neabejoju, kad O.Kostičius sustiprino mūsų štabą. Jis „Žalgirio“ klube dirba jau ne pirmus metus ir puikiai žino padėtį iš vidaus, tad toks asistentas labai reikalingas. Apskritai esu patenkintas visais savo padėjėjais. Saulius (Štombergas – aut. past.) dar tik pradeda trenerio kelią, tačiau yra labai puikus žmogus, diplomatiškas, didžiulis autoritetas. Džiaugiuosi ir Mindaugo Brazio bei Sigito Kavaliausko darbu. Klube esu palyginti neseniai, tad jų patirtis ir pagalba man labai svarbi.

– Ką „Žalgirio“ vyriausiasis treneris veikia laisvu laiku nuo krepšinio?
– Net jei nedirbu, man patinka žiūrėti krepšinį per televiziją, analizuoti kitų trenerių darbą. Turbūt galėčiau pasakyti, kad esu iš tų žmonių, kuriems darbas ir yra jų hobis. Esu kilęs iš Serbijos, o buvusioje Jugoslavijoje beveik visos sporto šakos yra populiarios. Mėgstu įsitaisyti prie televizoriaus ir tiesiog žiūrėti futbolą, tenisą, ledo ritulį, vandensvydį. Tai pat mėgstu skaityti ir žiūrėti filmus, tačiau pastaruoju metu tam vis pritrūksta laiko.

– Ko palinkėtumėte „Žalgirio“ sirgaliams 2012-aisiais?
– Noriu palinkėti pergalių ir pažadu, kad atiduosime visas jėgas ir stengsimės kiekvienoje dvikovoje. Žinome, kad turime atsidėkoti už jų nuostabų palaikymą. Prisipažinsiu: geras jausmas žinoti, kad kovos lauke niekada neliksime vieni, turėsime šeštąjį žaidėją kiekvienose rungtynėse, kad ir kokios jos būtų. Tikiuosi, kad tokių akimirkų, kokių buvo per rungtynes su „KK Zagreb“, ateinančiais metais bus gerokai daugiau.