T.Delininkaitis: „Žaisdamas savęs nekontroliuoji – kartais ir nusikeiki“ 1

Laura Ramonaitytė, jaunoji „Žalgirio“ žurnalistė

Klaipėdietis Tomas Delininkaitis jau nuo septynerių metų oranžiniu kamuoliu skrodžia krepšinio tinklus, tačiau teigia, kad pats neturėjo nieko tam, kad taptų geru krepšininku. Anot T.Delininkaičio, jis viską pasiekė sunkiu darbu, krepšinis jam – malonumas, o dabartinis idealas – komandos draugas Paulius Jankūnas.

„Žalgirio“ gynėjas – daugkartinis Lietuvos ir Baltijos krepšinio lygų čempionas, pasaulio čempionato bronzos medalio laimėtojas – debiutavo Klaipėdos „Neptūno“ komandoje. T.Delininkaitis keletą metų ragavo legionieriaus duonos rungtyniaudamas Ukrainoje, Ispanijoje bei Graikijoje.

– Kada ir kaip pradėjote savo krepšininko karjerą? – paklausėme Tomo.
– O, labai seniai, jau beveik nebepamenu. Kai pradėjau žaisti, buvau septynerių metų. Kaip ir daugeliui dabartinių krepšininkų, tiesiog nesinorėjo trintis gatvėse, taigi, ėmiau sportuoti, žaisti krepšinį. Žinoma, kad pradėčiau, reikėjo ir noro, o tokio pas mane buvo. Tiesa, išbandžiau įvairiausių veiklų, tačiau grįžau į krepšinio aikštelę.

– Kokias savybes turi turėti krepšininkas, kad būtų geras žaidėjas? Ką turėjote pats?
– Pirmiausia, reikalingas talentas. Žinoma, to nepakanka. Reikia daug valios ir pastangų, kad tas talentas nepradingtų. Didelis įdirbis, daugybė treniruočių, noras kažko pasiekti. Manau, kad pats nieko neturėjau, tačiau dirbau nenuleisdamas rankų ir pasiekiau „Žalgirį“. Nesuskaičiuojamai daug treniruočių. Tai viskas.

– Kokią reikšmę krepšininkui turi autoritetas? Kokių autoritetų turėjote ir tebeturite pats?
– Autoritetas yra labai reikšmingas kiekvienam žmogui. Tiek krepšininkui, tiek rašytojui, bet kam. Kai buvau jaunas, mano autoritetai buvo NBA žaidėjas Michaelas Jordanas, kuris net 6 kartus buvo tapęs NBA čempionu. Taip pat, Šarūnas Marčiulionis. Jis buvo vienas pirmųjų, išvykusių žaisti į NBA. Na, o dabar tų autoritetų mažiau. Turbūt idealu laikyčiau Paulių Jankūną (P.Jankūnas tuo metu kaip tik pasirodė šalia T.Delininkaičio – aut. past.).

– Kokį vaidmenį vaidina treneriai ir disciplina?
– Treneris – labai svarbu. Vienam gali patikti, kitam – ne. Visur būna simpatijų ir antipatijų. Kai patinki – didesnės galimybės, daugiau laiko aikštelėje, dėmesio ir patarimų. Man labiausiai įsiminęs treneris, kurio negaliu nepaminėti, yra Povilas Jefišovas. Tai jis Klaipėdoje mane treniravo. Taip pat labai svarbus treneris – Grigorijus Pancerovas, kuris treniravo Klaipėdos „Neptūną“. Jis atvėrė man duris į didįjį krepšinį. Kas liečia discipliną – kažko siekiant jos laikytis visada lengviau. Prie treniruočių priprantama, o mitybos raciono reguliuoti per daug nereikia – mano medžiagų apykaita gera, niekas neina į kūną.

– Kokie yra krepšininko gyvenimo ypatumai?
– Pirmiausiai, nedaug laisvo laiko. Viskas, kas lieka po treniruočių, paprastai būna skiriama šeimai. Žinoma, kelionės, kada pamatai daugiau pasaulio, susipažįsti su kitų šalių kultūra. Taip pat, uždarbis, garsumas. Visa tai – ryškios krepšininko gyvenimo detalės.

– Ar reikalingas krepšininkui antras planas?
– Žinoma, visą gyvenimą krepšinio nežaisi. Krepšininko karjera gana trumpa, be to, bet kada gali pasitaikyti nenumatytos traumos. Aš ir pats turiu atsarginį planą, tačiau kol kas jo neatskleisiu.

– Ką jaučiate žaisdamas krepšinį?
– Tai neapsakomas jausmas: džiaugsmas, baimė, įtampa ir stresas. Viskas susimaišę tarpusavyje. Iš to gimsta malonumas.

– Kaip susidorojote su įtampa? Kartais sirgaliai girdi daug keiksmažodžių.
– Per daugelį metų pripranti prie streso. Žinoma, jaudiniesi, ypač per finalines rungtynes. Kai vyksta eilinės varžybos – nieko. Kiekvienas esame žmogus, turime kažkur išsikrauti. Na, o žaisdamas savęs nekontroliuoji – kartais ir nusikeiki.