Pirmasis M.Kalniečio treneris: „Manto sėkmė – man papildomas oro gurkšnis“ 0

Aurėja Šarkauskaitė ir Miglė Seniūnaitė, jaunosios Kauno „Žalgirio“ žurnalistės

Virtuoziškai bėgantis, rezgantis meistriškas atakas, taikliai metantis arba galingai dedantis į krepšį. Tokį 25-erių Mantą Kalnietį krepšinio aistruoliai įpratę matyti aikštelėje dabar. O koks jis buvo prieš dešimtmetį ir daugiau ir kaip tapo viena ryškiausių Lietuvos krepšinio žvaigždžių? Apie tai jaunosios Kauno „Žalgirio“ žurnalistės Aurėja Šarkauskaitė ir Miglė Seniūnaitė kalbasi su šiuo metu Maskvoje dirbančiu krepšinio treneriu Rolandu Radvila. Dalindamasis prisiminimais apie M.Kalnietį, pašnekovas neslepia, kad tai išskirtinis jo auklėtinis.

Pats Kauno „Žalgirio“ ekipos įžaidėjas M.Kalnietis su šypsena prisimena savo pirmąjį trenerį: „Jis buvo labai reiklus, vertė mus daug dirbti – tai man labai padėjo. Treneris siekė gerų rezultatų ne tik krepšinyje, jis norėjo, kad neapleistume mokslų bei būtume stiprūs ne tik fiziškai. Gyvenime turėjau daug trenerių, tačiau šis įsiminė labiausiai. Galbūt todėl, kad jis mane treniravo beveik dešimt metų. Esu jam labai dėkingas už visas gyvenimiškas pamokas bei patirtį, įgytą krepšinio aikštelėje“.

M.Kalniečio ir jo pirmojo trenerio keliai susikirto 1995 metų pavasarį. Pasak R.Radvilos, iš pradžių Mantas niekuo neišsiskyrė, tik atrodė, kad energijos turi daugiau už kitus, o ir stengdavosi jis labiau nei komandos draugai. Kad savo darbu gali daug pasiekti, buvo matyti iš karto. „Palauk, negaliu, nesugebėsiu, neturiu laiko“ – tokių žodžių niekas iš jo negirdėjo.

Tvirtas ne kaip jautis, o kaip du

„Iš karto auklėtiniams pasakiau, kad iš jų reikalausiu ne to, ką padaro, bet to, ko nesugeba padaryti. Ir Mantas čia nepalūžo, jis ir toliau atkakliai siekė savo tikslų, – prisimena treneris. -Viduje jis išgyveno, jei kas nepasisekdavo, tačiau kiekviena nesėkmė jam buvo dar didesnis stimulas labiau stengtis ir judėti savo tikslo link.“

Vieno turnyro Klaipėdoje metu tuomet dvylikametis Mantas pademonstravo puikų žaidimą. Iki rezultatyviausio žaidėjo titulo jam trūko labai nedaug, tačiau koją vaikinui pakišo begalinis noras tapti geriausiu. Krepšininkas užmiršo komandos draugus ir, galima sakyti, grūmėsi vienas prieš varžovų komandą. Kiekvienos pertraukėlės metu jis vis atbėgdavo tikrinti savo rezultato. Vis žiūrėjo, skaičiavo, nagus graužėsi, ir vėl į aikštelę… Tąkart M.Kalniečio rezultatyvumas siekė 14 taškų per rungtynes, tačiau per finalinį mačą būsimasis žalgirietis tesugebėjo pataikyti 1 metimą iš 11 ir surinko vos 2 taškus.

Šitaip Mantas liko antras pagal rezultatyvumą turnyro žaidėjas. Po finalo jis gavo gerą pamoką, kad savanaudišku žaidimu krepšinyje daug nepasieksi, tad svarbiausia jaunajam lyderiui tapo komanda.

„Labai įsiminė vėliau vykęs EYBL finalas Minske, kur žaidėme su metais vyresniais krepšininkais. Tąsyk Mantas finale įmetė 2 taškus, tačiau aš ir komanda be galo džiaugėmės jo pasirodymu, nes krepšininkas atkovojo 6 kamuolius, 5 perėmė ir padarė 9 rezultatyvius perdavimus, o suklydo vos vieną kartą. Tada žaidimas už save jau buvo tolima praeitis“, – teigia treneris.

Jaunosios krepšinio kartos idealas

Treneris R.Radvila iki šiol palaiko ryšį su Mantu: „Juk bet kokia jo sėkmė man yra didžiausia šventė. Mes, treneriai, dėl to ir dirbame, dėl to ir gyvename. Visiems gyviems organizmams svarbiausias yra deguonis, o treneriams – pergalė. Todėl galima sakyti, kad kvėpuojame pergalėmis. Jų nėra – sunku ir kvėpuoti, o Manto sėkmė – tai tarsi papildomas oro gurkšnis“.

Kad M.Kalnietis pasiekė aukštą žaidimo lygį, treneris teigė supratęs iš savo jaunųjų auklėtinių: „Kartą po treniruotės prie manęs priėjo vienas auklėtinis ir paklausė: „Treneri, gal šiandien aš treniravausi kaip Mantas Kalnietis?“ Supratau, kad vaikai jau turi naujus krepšinio autoritetus.“

Didesnio už Mantą fanatiko ir labiau atsidavusio krepšiniui žaidėjo R.Radvila per savo trenerio karjerą tvirtina neturėjęs: „Neįtikėtina, kad pats paprasčiausias vaikinukas iš Kauno daugiabučio tapo visai Lietuvai žinomu krepšininku“.

Pirmasis M.Kalniečio krepšinio vedlys sunkioje ir neilgoje krepšininko karjeroje akcentuoja atkaklų darbą, o čia pat ir pajuokauja, esą gero žaidėjo meistriškumą sudaro 90 proc. darbo, 5 proc. talento, 4 proc. antropometrinių duomenų ir… trenerio infarktas.