A. Kosauskas: „Nėra tokio prietaiso, kuris išmatuotų meilę Lietuvai“ 0

Gabrielė Dubosaitė, jaunoji „Žalgirio“ žurnalistė

Tikriausiai fizinio parengimo treneris Aleksandras Kosauskas geriau žinomas ne jaunimui, o tiems, kurie su rinktine išgyveno 1992 metais Barselonoje vykusias Olimpines žaidynes ar žūtbūtines „Žalgirio“ kovas su CSKA. Šis treneris žino, ką reiškia laimėti ar pralaimėti, žino, ką reiškia dirbti su Arvydu Saboniu ar Šarūnu Jasikevičiumi. Jis matė, kaip keitėsi ir augo žaidėjai ir visas Lietuvos krepšinis. Šį sezoną A.Kosauskas dirbo su „Žalgirio“ dublerių komanda.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado sportas?
– Mano pirma pažintis su sportu buvo labai liūdna. Gyvenau netoli stadiono, o Vydūno gatvėje lankiau darželį. Netoli Ąžuolyno buvo prūdas, kuriame išmokau plaukti. Vieną dieną iš darželio nusprendžiau nueiti į Kauno sporto halę. Tik po kiek laiko sužinojau, kad ten vyko TSRS fechtavimosi čempionatas. Nuėjęs ir užsižiūrėjau, nes man tai buvo labai gražu. Žiūriu sau, namo negrįžtu, o mama su kaimynais ieško manęs grioviuose prie prūdo, nes manė, kad galėjau nuskęsti. Taigi, pirma pažintis su sportu baigėsi su diržu. O lengvoji atletika mano gyvenime atsirado, nes mėgau bėgioti ir buvau sportiškas. Man patikdavo, kai žmonės sakydavo: „Pažiūrėk kaip tas vaikinas gražiai bėga!“.

– O kaip perėjote į krepšinį?
– Komandose nebūdavo nuolatinių fizinio parengimo trenerių. Aš pažinojau daug žaidėjų, trenerių, o jų tarpe buvo ir tuometiniai „Žalgirio“ vadovai – Vladas Garastas ir Henrikas Giedraitis. Pastarasis man ir pasiūlė prisijungti prie „Žalgirio“, bet tuo metu dirbau su lengvaatlečiais, o krepšinio trenerio darbas buvo kaip hobis. Paskutiniais metais treniravau net 25 lengvaatlečius, kurie buvo rekordininkai, Lietuvos čempionai, rinktinių nariai… Vėliau atsitiko taip, kad Arvydui Saboniui po traumos reikėjo atlikti reabilitaciją, o tam reikėjo trenerio ir man tiesiog pasakė: „Užsiimk šiuo reikalu“. Kadangi reabilitacija baigėsi sėkmingai, tai ir sulaukiau pasiūlymo iš „Žalgirio“.

– Jūsų nuomone, kaip keitėsi žaidėjų patriotizmas?
– Prisimenu, kai vyko atranka į Barselonos olimpiadą ir laimėjome pirmą etapą Badalonoje, važiuodami autobusu dainavome, rėkėme ir buvo geras jausmas, kad mes, lietuviai, kažką nugalėjome. Patriotizmas gal likęs, bet jau nėra su kuo kovoti, kaip tuo metu buvo CSKA ir „Žalgirio“ mūšiai. Daugelis žaidėjų dabar apie patriotizmą mąsto kitaip. Nėra tokio prietaiso, kuris išmatuotų meilę Lietuvai.

– Na, o kaip keitėsi krepšinis?
– Gal treneriai pasikeitė, o gal mąstymas. Nesakau, jog diametraliai priešingai. Daugelis trenerių treniruoja kaip juos treniravo, o jie treniravo, kaip juos treniravo…