R.Javtokas: „JAV praleisti metai pakeitė mano požiūrį į gyvenimą“ 0

Jonas Miklovas, specialiai „BasketNews.lt“ iš Hjustono (JAV)

Kas sieja LeBroną Jamesą ir Robertą Javtoką? Vienas ne itin žinomas faktas – jie abu baigė tą pačią vidurinę mokyklą.

Prieš penkiolika metų Lietuvą palikęs Javtokas dvyliktą klasę baigė Akrono vidurinėje mokykloje – toje pačioje, kurią 2003 metais baigė NBA superžvaigždė LeBronas Jamesas.

Tačiau Javtokas šiąnakt NBA čempionu tapusio L.Jameso nesutiko nei mokyklos koridoriuose, nei NBA arenose. Tinklalapiui „BasketNews.lt“ Lietuvos rinktinės ir Kauno „Žalgirio“ vidurio puolėjas prisipažino nesutikęs pasirašyti ir kontrakto su San Antonijaus „Spurs“ klubu.

Dabar 31 metų 211 cm ūgio R.Javtokas šiek tiek gailisi, nepasinaudojęs galimybe žaisti NBA, tačiau čia pat tvirtino, jog nekeistų nieko, kas nutiko jo karjeroje. Ypač – sprendimo išvykti į JAV, kur praleido kelerius metus ir galiausiai nusprendė grįžti į Lietuvą.

Anot aukštaūgio, keleri JAV praleisti metai, nepaisant nesėkmių krepšinio aikštelėje, visiškai pakeitė jo požiūrį į gyvenimą.

– Robertai, kaip tada kilo mintis išvykti studijuoti į Ameriką? – „BasketNews.lt“ paklausė R.Javtoko.
– Ji kilo ne man. Tėvai norėjo, kad išvažiuočiau ir kažką pasiekčiau, pradėčiau rimčiau mokytis, sportuoti. Tuo metu mane gyvenime daugiau traukė ne tai, kas turėjo traukti. Tėvai įtikino, kad reikia išvykti.

– Tai buvo savotiškas būdas pabėgti nuo blogų pagundų Lietuvoje?
– Nuo visko… Nuo aplinkos. Ėjau ne ta linkme, kuria turėjau eiti. Tėvai susitiko su Stepu Kairiu, jis juos įtikino, kad turiu išvažiuoti, o tėvai įtikino mane.

– Išvykote į Akrono vidurinę mokyklą, kurioje vėliau žaidė ir LeBronas Jamesas, ar ne?
– Pirmus metus mokiausi Šiaurės Karolinos valstijoje, Bishop McGuinness vidurinėje mokykloje. Pirmus metus ten praleidau vienas, o antraisiais metais kartu su Donatu Zavacku atvykome į Akroną.

– Kaip suvedė keliai su Donatu?
– Vasarą grįžome į Lietuvos jaunių rinktinę ir nusprendėme važiuoti į vieną mokyklą. Ieškojome galimybių ir taip jau nutiko, kad patekome į tą pačią mokyklą. Akrone baigėme dvyliktą klasę ir pasukome į skirtingus universitetus.

– Ar jums, išvykus į JAV, buvo didelis kultūrinis šokas?
– Nemokėjau angliškai, todėl tai buvo didžiausia problema ir kliūtis, kuri neleido bendrauti. Važiavau į nežinią. Priėmė šeima, tačiau joje irgi niekas nekalbėjo jokia kalba, išskyrus anglų. Nebuvo šoko, bet pasikeitė požiūris į viską. Iki tol visada gyvenau pas tėvus, šalia draugai, kiemas… Staiga viso to neturi ir esi priverstas mokytis daryti viską, kad išgyventumei.

– Angliškai visiškai nemokėjote?
– Nemokėjau visiškai. Tais laikais anglų kalba nebuvo labai populiari, galvojau, kam jos reikės.

– Ar daug reikėjo laiko išmokti kalbą?
– Lietuvoje baigęs vienuolika klasių važiavau į Ameriką kur taip pat ėjau į vienuoliktą klasę tam, kad išmokčiau kalbą. Dvyliktą klasę jau sėkmingai baigiau angliškai. Per pusę metų pradėjau suprasti, paskui po truputį įsivažiavau ir ėmaiu kalbėti.

– Minėjote, kad Amerikoje apsigyvenote pas šeimą. Ar su jais iki šiol bendraujate?
– Bendrauju labai artimai. Jie buvo atvažiavę ir į mano, ir į Zavacko vestuves. Po to aš nebuvau skridęs į Ameriką, nes vasaromis būdavau su rinktine arba šeima, bet pasiskambinu, susirašome elektroniniais laiškais. Palaikome labai šiltus santykius.

– Tuos metus ir gyvenote kartu su Zavacku?
– Mus turėjo padalyti – vieną paskirti vienai šeimai, kitą – kitai. Bet šeima nenorėjo mūsų atskirti ir jie nusprendė pasilikti mus abu. Taip kartu metus ir praleidome.

– Kai baigėte Akrono vidurinę mokyklą, jos devintoje klasėje pradėjo mokytis LeBronas Jamesas. Ar iki tol kažką apie jį girdėjote?
– Tiesą sakant, apie sužinojau tik po to, kai išėjau iš mokyklos. Mokykloje su Zavacku nežaidėme krepšinio, nes tai buvo uždrausta. Aplinkinės mokyklos išsigando, kad atvažiavo du aukštesnio lygio žaidėjai ir išsiaiškino, kad mes Lietuvoje buvome žaidę profesionaliuose klubuose. Taip jie rado taisyklę, kad negalime žaisti. Mokykla, aišku, galėjo bylinėtis, tačiau vadovai pasakė, kad galime baigti mokyklą, tačiau krepšinio žaisti negalėsime. Treniravomės atskirai, žaidėme miesto lygoje. Mokykloje nerungtyniavome.

– Baigęs mokyklą, įstojote į Arizonos universitetą, tačiau jį palikote jau po pusmečio. Kodėl?
– Atėjo toks laikas, kai tikrai norėjau rungtyniauti. Metus negalėjau žaisti mokykloje, po to išsirinkau stiprų universitetą. Treneriai žadėjo, kad rungtyniausiu daug, tačiau minučių aikštėje negaudavau. Buvo sunku. Važiavau ne vien dėl mokslų, bet ir dėl krepšinio, o kai antrus metus nežaidžiau, maniau, kad tuoj visai nebemokėsiu žaisti krepšinio (juokiasi). Lietuvoje mano draugai Gintaras Kadžiulis, Arvydas Macijauskas žaidė „Lietuvos ryte“, užsidirbdavo pinigus, galėjo nusipirkti butus. O aš čia sėdėjau už dyką, negaudavau žaisti (juokiasi). Suviliojo galimybės Lietuvoje, todėl į viską spjoviau ir grįžau namo.

– Negalėjote žaisti vidurinėje mokykloje, vėliau nedaug žaidėte universitete. Ar iš Amerikos krepšinio kažką pasisėmėte?
– Tie metai pakeitė požiūrį į gyvenimą. Augau kitaip. Grįžau turėdamas kitokį suvokimą. Buvau toli nuo tėvų, brolis irgi toli, kitoje valstijoje. Užgrūdino ir kalbos barjeras. Manau, kad man tai daug davė. O krepšinio atžvilgiu, nežinau. Aišku, kai dvejus metus nerungtyniauji, negali sakyti, kad daug davė. Negali sakyti, kas būtų, jeigu būtų kitaip. Bet aš džiaugiuosi ir dėl nieko nesigailiu.

– Po kelių metų keliai su Amerika vėl susikirto – 2001 metais NBA naujokų biržoje jus pasirinko San Antonijaus „Spurs“. Ar žaidimas NBA galėjo tapti realybe?
– Galėjo. Buvo ir kontraktas ant stalo. Bet aš pasirinkau kitą kryptį. Nežinau, ar tai klaida, ar ne, bet žaisti NBA nepabandžiau. Aišku, dabar gaila, kad nepasinaudojau galimybe, gal būtų pavykę. Nesakau, kad pasielgiau gerai ar blogai. Tada, 2006 metais, pasirinkau „Panathinaikos“. Jie pasiūlė finansiškai geresnį kontraktą, maniau, kad ten žaisiu daugiau. Deja, suklydau ir visai nerungtyniavau. Bet jei žinotum, ką rinktis, tai… Gaila, kad nepabandžiau žaisti NBA, bet džiaugiuosi viskuo, kas įvyko per mano karjerą.

– Ar dabar domitės NBA krepšiniu?
– Pažiūriu dešimtukus, tuos antžmogiškus dėjimus (juokiasi). Bet labai atidžiai neseku. Pasidomiu San Antonijumi, nes jiems jaučiu šiltus jausmus dėl to, ką man padarė. Finalais pasidomiu, pasižiūriu, kas laimėjo, nors naktimis žiūrėti nesikeliu. Domiuosi minimaliai.

– O anksčiau, jaunystėje, keldavotės naktimis?
– Kai Čikagos „Bulls“ su Jutos „Jazz“ finaluose žaisdavo, keldavausi. Tos rungtynės buvo kažkas nerealaus. San Antonijaus „Spurs“ vėliau atsiųsdavo visas savo rungtynes, taip pat žiūrėdavau. Dabar – minimaliai. Žinau, kad nebėra šansų ten važiuoti ir nebeturiu intereso tai žiūrėti.

– Šiandien nebereikės keltis – bus proga žiūrėti rungtynes vakare vietos laiku. Ar įsijungsite?
– Nežinau, manau, kad žiūrėsiu. Patinka LeBrono žaidimas. Įspūdinga, kai žmogus gali daryti tokius dalykus. Mane labiau domina individualūs veiksmai, ką išdarinėja žmonės, o ne kaip baigiasi rungtynės.

– Kai pačiam aikštelėje tenka žaisti su amerikiečiais – olimpiadoje ar pasaulio čempionatuose – ar tos dvikovos būna ypatingos?
– Žinoma, visada norisi įrodyti, kad ir aš galiu žaisti. Visi meluotų, jei sakytų, kad jiems tas pats. Amerikos rinktinė yra išskirtinė komanda, prieš kurią visada norisi gerai sužaisti. Aišku, gal tik ne visada pavyksta (juokiasi). Individualiai tai labai stiprūs žaidėjai. Niekada jų nebijojau, nebuvo, kad mus stipriai sutriuškintų. Visada norisi su jais sužaisti, pasimokyti iš jų.