R.Kaukėnas: „Esu alkanas. Noriu žaisti ir žaisti“ 0

Mantas Stankevičius, „Kauno diena“

Po dešimties metų pertraukos į Lietuvą rungtyniauti grįžtantis vienas geriausių šalies krepšininkų Rimantas Kaukėnas apsivilko Kauno „Žalgirio“ marškinėlius ir tikina, kad noro žaisti ir tobulėti aikštelėje turi sočiai.

Kauno klubas su 35-erių 192 cm ūgio atakuojančiuoju gynėju pasirašė vienų metų sutartį. Praėjusį sezoną R.Kaukėnas atstovavo Sienos „Montepaschi“ ekipai ir su ja penktą kartą tapo Italijos čempionu. 2007-aisiais su Lietuvos rinktine krepšininkas pelnė Europos čempionato bronzą. R.Kaukėnas yra žaidęs Izraelio, Belgijos, Vokietijos ir Ispanijos klubuose.

– Šią vasarą ilgų atostogų neturėjote? – paklausėme gynėjo.
– Galima sakyti, kad neturėjau, tačiau trumpam spėjome su šeima nuvažiuoti į Ispaniją. Tai yra geriausias poilsis, nors verta pripažinti, kad su vaikais nelabai spėjame pailsėti (juokiasi). Svarbiausia, kad atradome laiko šiek tiek atitrūkti nuo krepšinio.

– Dabar visos mintys, ko gero, su „Žalgiriu“? Kas lėmė jūsų apsisprendimą ginti kauniečių garbę?
– „Žalgiris“ – garsus klubas, turi įspūdingą istoriją, rungtyniauja Eurolygoje. Tai pajėgi komanda, kuri turi labai daug ambicijų laimėti ir daug pasiekti. Manau, ne vienas žaidėjas nori žaisti „Žalgiryje“.

– Rimantai, prisipažinkite, ar jautėte nenumaldomą norą sugrįžti rungtyniauti į Lietuvą?
– Apie tai neturėjau daug laiko galvoti. Kai tik pradėjome derinti visas kontrakto sąlygas su klubu, supratau, kad tai bus mano sugrįžimas į gimtinę. Anksčiau net minties neturėjau, kad žaisiu Lietuvoje, o vieną dieną – toks „opa, tikrai grįžtu žaisti į Lietuvą“.

– Šiemet padėjote tašką žaidimui rinktinėje.
– (Atsidūsta) Oficialiai aš dar nieko nepasakiau, tačiau žinau, kad nesu pats jauniausias žaidėjas ir tikrai ne pats sveikiausias. Rinktinėje yra kam žaisti. Pasižiūrėkime, koks auga jaunimas. Lietuvoje visada buvo, yra ir bus kam žaisti.

– O „Žalgiris“ ar netaps tašku krepšininko karjeroje?
– Ne. Aš esu alkanas. Noriu žaisti, tobulėti… Tiesiog nėra lengva suderinti rinktinės ir klubų reikalus. Tiesiai šviesiai – toks įtemptas grafikas trumpina bet kurio krepšininko karjerą. Be to, yra nemažai norinčiųjų įrodyti, kad jie gali žaisti rinktinėje. Kelią reikia užleisti jaunimui. O dėl žaidimo? Žinau tik viena: aš vis dar noriu žaisti ir žaisti. Tik neaišku, kiek man dar tų metų lemta praleisti aikštelėje.

– Šiais metais „Žalgiryje“ žaisite su labai gerais pažįstamais žaidėjais. Kaip vertinate komandos sudėtį?
– Labai gerai. Šį sezoną „Žalgiris“ – pajėgi komanda. O ar sugebėsime susižaisti, pamatysime. Viskas priklauso nuo mūsų pačių įdėto darbo ir noro. Komandoje labai svarbi bus vidinė atmosfera. Pagal sudėtį šį komanda bus pajėgi laimėti. Puikiai žinau daugelį žaidėjų: Brolius, Mantą Kalnietį, Paulių Jankūną… Man bus truputį lengviau, nes žaisiu su jais ne pirmą kartą.

– Ne vienas treneris yra pabrėžęs, kad esate be galo atkaklus kovotojas. Iš kur visa tai?
– Tai atsirado tik pradėjus žaisti krepšinį. Niekas per daug nekreipė į mane dėmesio ir dėl žemo ūgio nuolat sulaukdavau siūlymų rinktis kitą sporto šaką. Tik ir girdėdavau: „Va, jis mažiukas, jam ne krepšinio reikia, o kitos sporto šakos.“ Siūlė man daugiakovę, futbolą… O aš visada norėjau žaisti krepšinį. Atsirado noras visiems įrodyti, kad galiu jį žaisti. Tai įrodinėju ir šiandien. Visas gyvenimas mano toks. Aš manau, kad toks jau yra gyvenimas: nuolat turi įrodinėti, kad esi vertas. Ir visiškai nesvarbu, kiek tau metų: penkiolika, dvidešimt penkeri ar trisdešimt penkeri. Kad ir kiek būtų – jei ne sporte tenka įrodinėti, tai gyvenime. Išėjo taip, kad visada norėjosi tobulėti. Tai vyksta iki šiol. Suprantu, kad norėdamas tobulėti sportininkas turi jausti motyvaciją. Jeigu jos neturi, sportuoti neverta. Man motyvacijos dar užtenka.

– Ar tikrai tiek praktikos ir žaidybinės patirties turinti žaidėjas dar mato, kur galima tobulėti?
– Oi, tobulėti dar yra kur (šypsosi). Mano įsitikinimu, jeigu sportininkas mano, kad jau neturi kur tobulėti, reikia kabinti sportbačius ant vinies… Padžiauti ir užkalti. Galbūt dar neprisisotinau žaidimo. Minčių, kad visko užteks, dar nebuvo.

– Sakykite, kiek įtakos jūsų sprendimams turi šeima? Su žmona greičiausiai karjeros klausimais padiskutuojate neretai?
– Ji juk krepšininkė, todėl puikiai supranta, kas ir kaip. Tanja niekada man nesako, kad turėtų būti vienaip ar kitaip. Ji nebruka man savo nuomonės. Visada vienas kito klausiame: „Kaip manai, ką apie tai galvoji?“ Sugebame išreikšti savo nuomonę, tačiau galutinis sprendimas gula ant mano pečių. Man lieka suderinti šeimos ir karjeros dalykus. Reikia pasirūpinti, kad šeimai būtų gerai, patogu. Sunku derinti taip, kad visada viskas būtų idealu, tačiau suvokiame, kad gyvenime, kaip ir sporte, nieko idealaus nebūna.

– Esate įkūręs savo vardo paramos grupę, kuri stengiasi padėti sergantiesiems onkologinėmis ligomis…
– Taip, tačiau veiklą pradėjome neseniai – pavasarį. Turime puikų būrį savanorių. Tai – fantastiški žmonės, kurie visokeriopai padeda. Bandome surinkti pinigų, lankomės ligoninėse ir stengiamės padėti, kuo tik galime. Vis dėlto dar esame labai silpni. Turime daug noro ir entuziazmo, bet rimčiau padėti kol kas negalime dėl finansų, laiko ir žmonių stokos. Negaliu skųstis – kopiame į kalną. Džiaugiuosi, kad nesame sulaukę neigiamo atsakymo, kai klausiame: „Ar norėtumėte prisidėti?“ Tai fenomenas – Lietuvoje ir taip visiems sunku, tačiau niekas neatsisako padėti. Labai malonu. Supratau, kad lietuvių savimonė teisinga.

– Kiek pačiam reikia jėgų būti šio fondo vedliu?
– Manau, kad kiekviena šeima tiesiogiai arba netiesiogiai yra paveikta onkologinių ligų. Tai baisi liga, su kuria reikia kovoti. Būdų yra labai daug. Kol kas geriausias būdas – prevencija ir laiku nustatyta diagnozė. Kaip sakiau, gyvenime viskas nebūna idealu. Daugeliu atveju liga jau būna giliai įleidusi šaknis į žmogaus organizmą. Tada tenka kovoti labai sunkiai. Mano amžinatilsį tėvukas kovojo daug metų. Supratau, kaip tai sunku ir baisu. Žmonėms tai didžiulis psichologinis smūgis.

– Tokie smūgiai neretai aplinkiniams suteikia papildomos motyvacijos gyvenime.
– Žinoma. Visada prisimenu savo tėvą, kuris labai norėjo ir prašė manęs, kad grįžčiau žaisti į Lietuvą. Jis buvo… didžiausias mano gerbėjas! Sunku apie tai kalbėti, tačiau paskutiniaisiais metais džiaugsmą jam teikė smulkmenos. Jis džiaugdavosi pamatęs savo anūkus, nuėjęs į krepšinio rungtynes. Jis džiaugėsi kiekviena kartu su artimaisiais praleista minute. Nesvarbu, ar gerai žaisdavau, ar blogai, jis džiaugdavosi, kad žaidžiu iš visų jėgų. Tokie dalykai yra didžiausia mano motyvacija.