G.Krapikas: „Žalgiris“ buvo ir bus mano sielos komanda“ 0

Marius Bagdonas, www.kaunodiena.lt

Gintarui Krapikui šiemetė vasara ir ruduo nepašykštėjo išskirtinių įvykių: liepą – skyrybos su Kazanės „Unics“ klubu ir darbas Lietuvos rinktinės trenerių štabe, rugpjūtį – kontraktas su Kauno „Žalgiriu“, rugsėjį – sidabrinis „EuroBasket“ finalas.

„Malonu sugrįžti dirbti į Lietuvą, bet sugrįžti ir į „Žalgirį“ – keliskart maloniau“, – sakė „Kauno dienai“ G.Krapikas, kartu su kolega graiku Ilias Zouru rengiantis žalgiriečius naujam sezonui.

52-ejų kretingiškio ir „Žalgirio“ keliai susikirto jau ketvirtą kartą. Legendinėje komandoje jis 1984-aisiais pradėjo profesionalo karjerą ir po septynerių metų patraukė į Vokietiją. 2000 m. G.Krapikas grįžo į „Žalgirį“ jau kaip gero savo bičiulio ir kovų draugo Algirdo Brazio asistentas. A.Braziui pasitraukus, Gintaras liko klube ir toliau dirbo su Antanu Sireika. 2006-aisiais šis trenerių duetas išvyko porai sezonų į Kazanę, tačiau 2008 m. G.Krapikas vėl sugrįžo ir galiausiai perėmė „Žalgirio“ vairą iš Rimanto Grigo.

„Kad ir kur dirbčiau, „Žalgiris“ yra komanda, kuri visada traukia. Esu žalias nuo galvos iki kojų“, – teigė G.Krapikas.

Simboliška, kad neseniai su Lietuvos rinktine 38-ojo Europos čempionato sidabro medaliu savo sportinių trofėjų kolekciją papildęs žalgirietis jau turėjo tokios pat prabos trofėjų, kurį 1995-aisiais iškovojo kaip žaidėjas.

Pasak G.Krapiko, kartėlio liko ir po anuometinio finalo, ir po šiemečio, nes abu kartus lietuviai buvo per žingsnį nuo aukso.

– Labai gaila, kad tada mums nepavyko laimėti turbūt vieno gražiausių finalų per visą Europos krepšinio čempionatų istoriją. To, kas 1995-aisiais vyko Atėnuose, daugiau niekada nemačiau ir nepatyriau. Kita vertus, širdyse jautėmės nugalėtojai, kai ne viena dešimtis tūkstančių žiūrovų per apdovanojimo ceremoniją skandavo Lietuvos vardą. Žmonės matė neteisybę ir tai įvertino. Nuoskauda liko, tačiau laikas bet kokias žaizdas apgydo, – kalbėjo „Žalgirio“ treneris.

– Jūs – vienas iš nedaugelio, po nepriklausomybės atkūrimo iš labai arti pažinęs skirtingas mūsų šalies krepšinio kartas: žaidėte vienoje rinktinėje su Arvydu Saboniu, su Antanu Sireika vadovavote nacionalinei ekipai, kai joje žibėjo Šarūnas Jasikevičius, o šiemet dirbote su Jonu Kazlausku ir naujuoju lyderiu Linu Kleiza. Kokie, jūsų nuomone, šių trijų komandų skirtumai ir panašumai?
– Lietuvos rinktinė niekada nebuvo vieno žaidėjo komanda. A.Sabonis, Š.Jasikevičius buvo emociniai lyderiai, apie kuriuos sukosi žaidimas, tačiau jie turėjo nuostabius komandos draugus, kuriems teko ne ką lengvesnė našta ir atsakomybė. Arvydo rinktinė tiek tikrai nebūtų pasiekusi be Šarūno Marčiulionio ir Artūro Karnišovo, Šarūnui puikiai talkino Saulius Štombergas, Arvydas Macijauskas, Ramūnas Šiškauskas, Darius Songaila. Dabar tvirtą užnugarį turi ir L.Kleiza. Keičiasi tik pavardės, tačiau vienybė išlieka. Nors negalima pasakyti, kad rinktinėje yra 12 artimų bičiulių, tačiau komanda – visada draugiška, tai jaučiasi ir per rungtynes. O skirtumai… Tikriausiai visų trijų kartų žaidimo stilius buvo skirtingas, nes lyderiai – skirtingų pozicijų žaidėjai. Dažnai girdžiu, esą ankstesnių kartų krepšininkai buvo patriotiškesni. Jei mes šiemet subūrėme geriausius šalies krepšininkus, manau, atsakymas skeptikams aiškus – patriotizmas niekur nedingo. Žinoma, laikai keičiasi, tačiau per visą mūsų šalies krepšinio istoriją turbūt buvo tik kelios išimtys, kai žaidėjai atsisakė atstovauti Lietuvai.

– Vos baigęs žaidėjo karjerą pradėjote dirbti treneriu. Iš anksto žinojote, kad liksite krepšinyje?
– Taip. Dabar man atrodo, kad aš apskritai per ilgai žaidžiau. Ko gero, reikėjo grįžti anksčiau į Lietuvą ir gilintis į trenerio darbo subtilybes. Tačiau Vokietijos klubas vis pasiūlydavo pratęsti sutartį, todėl „TuS Iserlohn“ ekipoje užsibuvau iki 39-erių. O prieš 10-15 metų Vokietija nebuvo ta šalis, kurioje būtų galima mokytis krepšinio.

– Ar tikėjotės J.Kazlausko kvietimo prisijungti prie rinktinės?
– Šis pasiūlymas nustebino, tačiau buvo labai malonu, juolab kad anksčiau su Jonu kartu nedirbome. Neslėpsiu, norėjau padirbėti su vienu geriausių visų laikų Lietuvos trenerių ir įgijau neįkainojamos asmeninės patirties. Buvo įdomu stebėti, kaip Jonas dirbo šalia aikštelės, suprasti, ką galvojo per treniruotes. Manau, kad kontaktas tarp mūsų buvo neblogas, jis dalijosi savo mintimis, žiniomis.

– Ar sutinkate, kad ir trenerių štabams darbo per paskutinius kelis dešimtmečius gerokai padaugėjo, ir pasirengti rungtynėms dabar yra sunkiau?
– Informacijos srautas – nežmoniškas. Anksčiau užtekdavo rungtynių protokolo įžvelgti detales, o dabar kiekviena komanda turi bent po vieną trenerį, kuris rūpinasi varžovų žaidimo analize. Kaip patarlėje – kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Atrodo, kad kuo daugiau žinome apie savo priešininkus, tuo jie pavojingesni, gali labiau nustebinti. Pavyzdžiui, Europos čempionato finalo turnyre reikia rungtyniauti beveik kasdien, todėl viską aprėpti neįmanoma.

– Sakoma, kad prastas tas kareivis, kuris nesvajoja būti generolu…
– Suprantu, kur link lenkiate (šypsosi). Jau paragavau vyriausiojo trenerio duonos ir su „Žalgiriu“, ir Ukrainoje, tačiau, kaip ir kiekviename darbe, sėkmei reikia ne vienos, o kelių aplinkybių, kurios sutaptų. Man nepavyko ir nenoriu aiškintis, kodėl. Faktas tas, kad kaip vyriausiasis treneris aš nebuvau labai mėgstamas ir laukiamas. Dabar esu patenkintas tuo, ką darau, žinau, kuo galiu padėti. Nesvajoju bet kokia kaina tapti vyriausiuoju treneriu.

– Ar buvęs bendražygis A.Sireika nekvietė jūsų į Japoniją kartu treniruoti Točigio „Brex“ komandos?
– Su Antanu nuolat pasikalbame. Kai atsisveikinau su Kazane, jis siūlė atvykti į Japoniją, tačiau beveik tuo pat metu sulaukiau „Žalgirio“ pasiūlymo. Susitikau su klubo direktoriumi Pauliumi Motiejūnu ir labai greitai susitarėme. Žinojau tikrąją „Žalgirio“ padėtį, kad laukia nelengvas sezonas su jauna komanda, tačiau „Žalgiris“ buvo ir bus mano sielos komanda ir to niekas niekada nepakeis.