Kokie pavojai sveikatai slypi mėgėjų ir profesionalų krepšinyje? 0

Marius Zaremba, Balys Šmigelskas | Alfa.lt

Krepšinis – antroji religija. Lietuva – oranžinio kamuolio šalis. Šie epitetai mūsų valstybėje yra giliai įsišakniję ir niekam nekelia nuostabos. Visiškai nėra keista, kad sporto šaką propaguoja dešimtys tūkstančių mėgėjų. Aikštelės kiemuose šiltuoju metų laiku būna perpildytos, o rudeniop ir žiemą entuziastai persikelia į sales. Ko gero, ir jūs esate sulaukę ne vieno kvietimo sekmadienį eiti „pasižaisti“.

Fizinio pasiruošimo stokojantiems tokie savaitgaliniai malonumai gali baigtis lūžiais, patempimais ir kitomis traumomis. Lietuvos rinktinės medikas Vytenis Trumpickas portalui Alfa.lt tikino, kad tokiu būdu susižeidusių pacientų sulaukia kiekvieną dieną. Specialisto paklausėme, ar mėgėjams aikštėje iš tiesų iškyla didesnis pavojus nei profesionalams.

Po mėnesio ant sofutės – į aikštę

„Žinoma, pavojingiau, nes dažnai žmonės nežino savo būklės. Jei raumenynas prižiūrėtas ir forma gera, tai pavojus yra mažesnis. Reikia žiūrėti individualiai. Ar yra antsvoris, kokia raumenų jėga, ar žmogus yra turėjęs traumų. Čiurnos, kelio, nugaros traumos yra būdingiausios retai sportuojantiems. Su įvairiais nusiskundimais pas mane kiekvieną dieną ateina daugybė žmonių.

Reikia prisižiūrėti, nepamiršti tempimo pratimų, kad raumenys būtų tonuse. Negali mėnesį nieko nedaręs pulti žaisti. Privalomas nuoseklus darbas norint žaisti didesnėmis apkrovomis. Jei to nėra, traumų, dažnai, išvengti neįmanoma. Visiškai atsisakyti krepšinio patariama tik labai išskirtiniais atvejais. Aš asmeniškai dar niekam nesu to pataręs. Trauma turėtų būti labai sudėtinga. Stengiamės atstatyti buvusį aktyvumo lygį ir patarti, kaip saugiai sportuoti.“

V.Trumpickas teigė, kad apmokymai mėgėjų lygoje nėra pritaikomi, to neleidžia galimybės: „Aš pats žaidžiu mėgėjų lygoje ir žinau, ką tai reiškia. Būna, žmonės ateina su pilvais ir jiems po to visą kūną skauda. Nėra tiek laiko visus apmokyti. Turime su lygomis sutartis ir žmonės ateina pas mus gydytis. Tačiau jie dažniausiai ateina jau patyrę traumą.“

Krepšinis – pavojingas ir nenuspėjamas

„Žalgirio“ fizinio pasirengimo treneris Justinas Grainys ir buvęs krepšininkas Rolandas Jarutis įsitikinę – patyrus traumą verstis per galvą norint kuo greičiau sugrįžti į aikštę neverta. Savo srities specialistai negailėjo patarimų krepšinio mėgėjams ir atskleidė savo patirtį.

– Ar traumų tikimybė krepšinyje yra didesnė nei kitose sporto šakose? – paklausėme pašnekovų.

R.Jarutis: krepšinis yra viena iš didžiausią riziką turinčių sporto šakų. Tai yra kontaktinis žaidimas. Būna mechaninės, išprovokuotos traumos – tave pastūmė, esi ore ir negali kontroliuoti savo kūno. Vienas nesėkmingas nusileidimas ir krepšinį gali užmiršti ilgam. Labai pasitikiu Lietuvoje dirbančiais medikais. Esu jiems dėkingas, kad pastatė mane ant kojų ir galiu bėgioti ir mėgautis žaidimu.

J.Grainys: čia vyrauja daug daugiau krypties keitimų, kas reikalauja didesnio raumens elastingumo. Šiais laikais krepšininkai per savaitę sužaidžia iki 3–4 rungtynių. Futbole to nebūna. Didelis intensyvumas, daug šuolių, spurtų, mažesnė aikštelė. Dėl tokių ir kitų aspektų krepšinis ir yra sudėtingesnė sritis.

– Kokio pobūdžio traumos yra dažniausios?

R.Jarutis: daugelis sako, kad anksčiau traumų būdavo mažiau. Tačiau tuomet ir krūviai buvo visai kitokie. Krepšinis apskritai yra tapęs fizine jėga paremtas sportas. Laiko atsistatyti vis mažiau – rungtynes veja rungtynės. Kai gauni traumą – būna skaudu. Nemalonu, jeigu tenka gultis ant operacinio stalo. Tačiau visų svarbiausia yra reabilitacija. Reikia įdėti daug valios. Profesionaliam žaidėjui patyrus sunkią traumą grįžti į didįjį krepšinį tikrai nėra lengva. Esu turėjęs kryžminių raiščių, menisko, čiurnos traumų. Visos jos priklausė ne nuo manęs – jas išprovokavo varžovai. Tai yra neatsiejama krepšinio dalis, netgi tarp mėgėjų.

J.Grainys: šiuo metu pastebimi kryžminių raiščių ir nugaros pažeidimai. Liūdniausia tai, kad tokia tendencija formuojasi vis jaunesnio amžiaus. Tam įtaką daro mažas moksleivių fizinis aktyvumas, jie daug laiko praleidžia prie kompiuterių. Apšilimas prieš rungtynes yra tikrai svarbus, tačiau dar didesnę svarbą reikia suteikti pačioms treniruotėms. Darbas su jaunimu reikalauja daugiau atsakomybės, tai augantis organizmas. Tuo metu reikalingas įvairiapusiškas fizinis pasirengimas, pačių rungtynių nereikia tiek daug. Jie tikrai negali žaisti 3–4 kartus per savaitę.

Baimė sugrįžti

Ar dažnai pasitaiko stresinių lūžių, kokį Madrido „Real“ klube patyrė Martynas Pocius?

J.Grainys: stresinę traumą lemia nuolatinis krūvis. Kai konkreti vieta yra apkrauta nuolatos – sportininką ištinka stresinis kaulo lūžis. Tokia trauma ypač populiari tarp ilgų nuotolių bėgikų, taip pat vidurio puolėjams.

– Krepšininkai turbūt bijo chroniškų traumų? Mano, kad ji vis atsinaujins, stengiasi tą vietą pasaugoti, nerungtyniauja taip veržliai?

J.Grainys: tai priklauso nuo krepšininko charakterio. Jeigu jis reabilitacijos laikotarpiu elgėsi teisingai, mano paskutiniai žodžiai būna tokie: „Esi sveikas, pamiršk traumą ir eik žaisti, tau nėra ko bijoti.“ Kas be ko, apšilimo metu buvusias traumuotas vietas ir raumenų grupes akcentuojame labiau.

– Yra ir pozityvių pavyzdžių – pusantrų metų nerungtyniavęs Derrickas Rose’as grįžo turbūt dar geresnis…

J.Grainys: jeigu sugrįžti paskubama – tai atsiliepia jų fizinei formai Dažniausiai visi žaidėjai į rikiuotę nori grįžti kuo greičiau ir tai padaro vos baigę reabilitacijos periodą. Tačiau tai dar ne viskas. Reikia dirbti su įvairiais fiziniais krūviais ir apkrovomis visoms raumenų grupėms.

Geras pavyzdys galėtų būti „Žalgirio“ kapitonas Paulius Jankūnas. Jis visą vasarą laipsniškai didino kūno apkrovą. Kaip matome, šiuo metu jo forma yra gera. Jeigu jis būtų veržęsis į rinktinę, viso to nebūtų. Išlaukti verta, nes atlikęs reabilitaciją gali pakelti bendrą fizinę formą ir susitelkti į konkrečius specifinius dalykus.

Apšilimo svarba ir atsigavimo procesai

– Dabartinių krepšininkų kūnai susidėvi greičiau nei anksčiau?

R.Jarutis: viskas žengia į priekį, tačiau gamtos apgauti neįmanoma. Taip, nebėra pjūvių, taikomos artroskopinės operacijos, tačiau jeigu trūksta kryžminiai raiščiai – esi priverstas gydytis ilgai.

J.Grainys: sunku pasakyti. Reikėtų analizuoti rungtynių skaičių ir krepšinio intensyvumą. Dabar žaidžiama daugiau, turime geras traumų gydymo galimybes, tačiau analogiškai krepšinio aikštelėje didėja ir greičiai. Turime žymiai geresnes sąlygas, galime remtis naujausiais tyrimais, moksliniais straipsniais. Reabilitacija vyksta kryptingiau. Tačiau, žaidžiant trijuose turnyruose, ypač išauga traumų tikimybė, tam tikri raumenys yra nuolat alinami, mažėja jų atsigavimo laikas, atsistatymas. Būtent dėl poilsio stokos atsiranda daugelis traumų.

– Žaidėjai, aukojantys vasarą rinktinei, gerokai sutrumpina savo profesionalo karjerą?

R.Jarutis: nemanau, kad teisinga taip galvoti. Jeigu krepšininkas taip galvoja, jis nėra kovotojas. Žaisti rinktinėje – didžiulė garbė ir pareiga. Tai yra tramplinas į viršų. Lietuvos rinktinėje dirba vieni geriausių trenerių Europoje, be to, federacija dar kruopščiai rūpinasi draudimo reikalais.

J.Grainys: jeigu tai buvo pagrindinis žaidėjas ir tą patį vaidmenį atliks rinktinėje – traumos tikimybė jam padidėja. Iki 25 metų atsigavimo procesas, energetika ir medžiagos atsistato nepalyginamai sparčiau. Tarkime, kai buvai 22-ejų, tau visiškai atsigauti prireikdavo 2 dienų, o vėliau 3–4 dienų. Tos dienos gali ir pritrūkti.

– Kokius patarimus galėtumėte pasiūlyti mėgėjui, kuris siekia išvengti traumų ar nori kuo greičiau po jų atsigauti?

R.Jarutis: mėgėjų krepšinyje greičiai yra kitokie, tačiau traumų čia ne ką mažiau. Savo kūną reikia prižiūrėti profesionaliai. Traumų prevencija yra labai svarbu. Prieš rungtynes su „Oro navigacija“ apšilimui skiriame didžiulį dėmesį, tuo metu pasitaiko komandų, kurie mano, kad tai yra laiko švaistymas. Daug kas priklauso, ar žmogus yra turėjęs rimtų traumų. Jaunuolis gali ateiti ir neprasitampęs pradėti dėlioti, o vyresniam žaidėjui reikia kūną apšildyti ilgiau.

Kai kurie pratimai iš šalies atrodo keistai, tačiau jie tikrai padeda paruošti giluminius raumenis, juk nedarome to šiaip sau. Pažadiname tuos raumenis, kurių kasdieniniame gyvenime net nenaudojame. Tinkamas pasiruošimas treniruoklių salėje ar bėgant gali duoti labai daug. Taip pat labai naudinga raumenis pratempti ir po krūvio. Pradžioje reikėtų nedaryti staigių judesių, nors ir norisi lėkti ir skubėti. Viską darant laipsniškai ir metodiškai važiuoti sportiniu keliu galima daug galima ilgiau. Tad kviečiu visus apsilankyti „Oro navigacijos rungtynėse“ ir viską pamatyti savo akimis!

J.Grainys: nepamiršti bendro fizinio pasirengimo. Nebūtina didelį dėmesį skirti krepšinio specifikos pratimams. Svarbu teisingai atlikti nugaros, balanso, pusiausvyros pratimus. Tai turi būti pastovus ir tvarkingas apšilimas. Jo tikslas – pakelti raumens temperatūrą. Jeigu ji nėra pakankama, mažėja raumens elastingumas, ilgėja jo susitraukimas, atsipalaidavimas, tad apšilimas yra tiesiog būtinas. Jis neturi varginti, tačiau per jį turime sukelti raumenų temperatūrą, kad jie būtų pasiruošę maksimaliai susitraukti ir atsipalaiduoti.