K.Vecvagaras „Žalgirio radijui“: „Labiausiai pasiilgstu mamos kotletų“ (AUDIO) 0

Kai penktadienio vakarą visoje Lietuvoje nerimo pūga, „Žalgirio radijo“ eteryje buvo itin šilta ir smagu. Tiesioginiame eteryje laidos vedėjai bendravo su Kauno „Žalgirio“ gynėju Kasparu Vecvagaru.

Jaunasis žalgirietis iš pirmo žvilgsnio atrodo ramus ir pakankamai rimtas, tačiau įpusėjus laidai linksmų akimirkų tikrai netrūko. Visą valandą klausytojai uždavinėjo klausimus K.Vecvagarui, tad laidos vedėjai Reda ir Vaidas su krepšininku turėjo progos pakalbėti apie daug ką.

Buvo aptartos prabėgusios Eurolygos rungtynės, pakalbėta apie K.Vecvagaro karjerą, artėjančias šventes, krepšininkas netgi mėgino klausytojus šiek tiek pamokinti savo gimtosios – latvių – kalbos.

Kaip jiems sekėsi ir kas nutiko klausytojai, kuri prisiskambino į studiją ir panoro paklausti Kasparo gyvai galite išgirsti laidos ištraukoje.

– Kasparai, kada pradėjai domėtis krepšiniu ir kaip nutiko, kad atsidūrei Kaune, „Žalgiryje“?
– Aš nuo pat penkerių-šešerių metų jau žinojau, kad noriu būti krepšininku. Jau tada patiko mėtyti į krepšį, o ir mano tėvas Arnis buvo krepšininkas, tai apsispręsti nebuvo sunku. Kai man buvo 16 metų, Kaune vyko Europos jaunučių čempionatas. Aš neblogai pasirodžiau jame ir, gavęs pasiūlymą prisijungti prie Kauno „Žalgirio“, du kartus tikrai negalvojau. Iš pradžių prisijungiau prie dublerių, o dabar – prie pagrindinės komandos.

– Pavyko labai gerai pasirodyti tame čempionate?
– Na, jei dabar iš šono į save pasižiūrėčiau, tai būtų baisu (juokiasi), bet prie „Žalgirio“ vis tiek prisijungčiau. Galbūt gerai, kad ne tik nesavanaudiškai žaidžiu, bet ir atlieku daug rezultatyvių perdavimų, kovoju dėl kamuolių.

– Ar jaučiasi konkurencija tarp tavo pozicijos žaidėjų?
– Visada ji yra, tai normalu. Bet stengiuosi parodyti, ką galiu geriausio, kad įgaučiau trenerių pasitikėjimo ir praleisčiau dar daugiau laiko aikštelėje.

– Pats išties gerai šneki lietuviškai, ar kada tekę patirti kokių nepatogumų dėl kalbos? Ar nemėginote Justino Dentmono išmokinti lietuviškai, juk jis liko vienintelis, kuris nemoka šios kalbos?
– Kartais kyla nesklandumų, bet kadangi jau esu ketvirtą sezoną Lietuvoje, manau, kad jau tikrai turiu suprasti ir mokėti lietuvių kalbą. Juolab, kad latvių ir lietuvių kalbos panašios. O J.Dentmonui taip, sunku kartais dėl to, kad jis nemoka kalbos, bet išmokinti turbūt nebūtų lengva.

– Kada paskutinį kartą teko lankytis Latvijoje? Ko labiausiai pasiilgsti?
– Paskutinį kartą buvau vasarą. Kartais yra labai liūdna vienam, bet toks yra krepšininko gyvenimas ir nieko nepakeisi. O šeimos pasiilgstu visada, tad jeigu pavyks, Kalėdas švęsiu kartu su jais. Bet šiaip, tai labiausiai pasiilgstu mamos kotletų (juokiasi).

– Ką manai apie „Žalgirio“ fanus?
– Iš tiesų, tai labai nenusakomas ir nuostabus jausmas, kai išeini į aikštę, o tave pasitinka sirgaliai. Išvis „Žalgirio“ fanai yra labai super, net nerandu žodžio, kuriuo galėčiau juos apibūdinti. Bet tikrai, jausmas labai puikus.

– Ar skaitai komentarus, straipsnius apie save? O gal teko kada suvesti savo vardą ir pavardę į paieškos sistemą ir ieškoti savo nuotraukų?
– Jeigu kažką įdomaus pamatau – paskaitau. Po rungtynių stengiuosi neskaityti, nes nemanau, kad reikia taip daryti. O savo vardą ir pavardę mėginau vesti ( juokiasi) ir visai gražiai tose nuotraukose atrodau.

– Esi žaidęs Europos čempionatuose su įvairių amžių rinktinėmis, treniravęsis su suaugusiųjų rinktine, ar pasvajoji apie prisijungimą prie jos?
– Žinoma. Čia yra vienas iš tokių dalykų, kuris turėtų būti kiekvieno krepšininko širdyje. Ir galbūt artimiausiu laiku pavyks tai padaryti. Būtų smagu susitikti su Lietuvos krepšinio rinktine aikštelėje (juokiasi).

– Ar jau parašei Kalėdų seneliui laišką? Gal išduosi paslaptį, ko norėtum jo paprašyti?
– Dar nespėjau, bet labai norėčiau parašyti, nes tikrai turiu ko paprašyti. Vieną norą išduoti galiu (šnibžda) – noriu, kad mano draugė atvažiuotų manęs aplankyti.