E.Ulanovas: „Šio sezono laukiau nuo pat vaikystės“ 0

Zigmas Jurevičius, www.kaunodiena.lt

Kauno „Žalgirio“ krepšininkai pirmadienį oficialiai pradėjo rengtis naujajam sezonui. Ne vienam jų jubiliejinis, 70-asis sezonas bus ypatingas, tačiau retas kuris startui rengėsi taip ilgai ir kruopščiai kaip Edgaras Ulanovas.

22 metų 198 cm ūgio puolėjas augo žinomo Europos krepšininko Lino Kleizos kaimynystėje. Tada dar būsimasis Lietuvos rinktinės lyderis gyveno pas močiutę vienoje nuošalesnių siaurų Aleksoto gatvelių, tad nenuostabu, jog daugelis rajono vaikų, lygiuodamiesi į vyresnįjį kaimyną, nuolat gainiojo oranžinį kamuolį. Jo iš rankų nepaleisdavo ir Edgaras.

Tiesa, ilgą laiką aistra krepšiniui apsiribojo žaidimu kieme. Į tikrąsias treniruotes jis nuėjo kur kas vėliau nei jo bendraamžiai. Tik penktoje klasėje gerokai ištįsusį sūnų mama nuvedė į Kauno krepšinio mokyklą. Vaikinui pasisekė – pataikė pas būsimąjį talentų kalvį Kazį Maksvytį. Iš pradžių treneris ketino naujoką nusiųsti į antrąją, silpnesnę komandą, tačiau jos pratybos vyko atokiau nuo miesto centro ir buvo sunkiau pasiekiamos visuomeniniu transportu.

Nežinia, ar tik atsižvelgdamas į šias banalias buitines aplinkybes, ar jau tada įžvelgęs namuose užsisėdėjusio vaikino talentą, K.Maksvytis jam leido iškart prisidėti prie pagrindinės ekipos treniruočių.

Jau pirmieji metai parodė, jog treneris nesuklydo. Naujokas greit prisivijo komandos draugus, o netrukus tapo vienu ekipos lyderių. Dar po kelių metų E.Ulanovas su K.Maksvyčiu jau skynė pergales jaunučių, jaunių ir jaunimo Europos bei pasaulio čempionatuose.

Praėjusį sezoną puolėjas, vilkėdamas Klaipėdos „Neptūno“ klubo marškinėliais, sulaukė pirmojo svaraus pripažinimo vyrų krepšinyje. Kaunietis buvo išrinktas geriausiu jaunuoju krepšininku iškart dviejuose turnyruose – Lietuvos krepšinio lygos ir VTB Vieningosioss lygos. Pasidžiaugęs LKL sidabru jis sulaukė kvietimo išmėginti jėgas rezervinėje Lietuvos rinktinėje, o svarbiausia – prisidėti prie Kauno „Žalgirio“.

Išsipildė vaikystės svajonė – neslepia E.Ulanovas. Tačiau tai kartu reiškia ir įpareigojimą dirbti dar sunkiau.

„Ateina sezonas, kurio ilgai laukiau. Todėl man pačiam labai įdomu pažiūrėti, kaip viskas klostysis“, – „Kauno dienai“ sakė pašnekovas.

– Edgarai, kaip vyksta tavo pasirengimas sezonui?
– Jau gerą mėnesį sportuoju su fizinio pasirengimo treneriu. Pradėjau ruoštis iš anksto, nes sezonas laukia nelengvas. Krūviai manęs negąsdina, esu jiems pasirengęs.

– Ne paslaptis, kad šiemet po tau itin sėkmingo praėjusio sezono Klaipėdoje, „Žalgirio“ aistruoliai tikisi, jog panašiai, jei ne ryškiau spindėsi ir Kauno klube. Ar tie išankstiniai didelį lūkesčiai tavęs psichologiškai neslegia?
– Didelės, reikšmingos rolės komandoje man niekas negarantavo, tad ir lūkesčiai turi būti pasverti. Būsiu naujokas, tad man reikės išsikovoti vietą aikštelėje. Jeigu man pavyks įsitvirtinti, tai ta svarbi rolė ateis savaime. O kad yra žmonių, kurie apie mane taip gerai galvoja – man tik padeda. Tikiuosi, jie savo palaikymu man padės visą sezoną.

– Praėjusį sezoną buvai pripažintas geriausiu jaunuoju krepšininku iškart dviejose lygose – LKL ir VTB. Vadinasi, tai nebuvo atsitiktinis pripažinimas ar simpatijos. Ar pats jauti, kad tavo meistriškumas ūgtelėjo? O galbūt pernai tau tiesiog labai sekėsi?
– Žinoma, kažkiek sėkmės taip pat buvo. Bet daugiau lėmė ilgas žaidybinis laikas, gaudavau tikrai daug minučių. Žaidėme daug rungtynių įvairiuose turnyruose, gavau daug vertingos ir skirtingos patirties. Manau, kad paaugau kaip krepšininkas.

– Prie šuolio tikriausiai prisidėjo tai, kad radai savo komandą. Juk „Neptūnui“ diriguoja tavo pirmasis treneris Kazys Maksvytis, kuris puikiai žinojo tavo stipriąsias ir silpnąsias puses. Ar, sulaukęs „Žalgirio“ kvietimo nedvejojai, kad verčiau dar likti Klaipėdoje. Juolab, kad „Neptūno“ šiemet taip pat laukia debiutas Eurolygoje…
– Daugelis mano artimųjų ir draugų patarė dar metus likti „Neptūno“ klube. Kiti, atvirkščiai, ragino kelti sparnus atgal į Kauną. Aš pats visada svajojau žaisti už „Žalgirį“, turiu sutartį su Kauno klubu, todėl ilgai nedvejojau. Tiesą sakant, pernai man jau buvo atsibodę žaisti Kaune ir jaustis svečiuose. Noriu, kad Kaune žmonės sirgtų ne prieš mane, o už, tad teko grįžti į Kauno komandą (juokiasi – aut.past.). Juolab, kad šie metai „Žalgiryje“ man yra tinkamiausi iš visų penkių metų, kai turiu sutartį su kauniečiais. Komandoje įvyko nemažai permainų, o ir aš pats po pernykštės sėkmės jaučiuosi tikrai pakiliai.

– Gal iš „Žalgirio“ trenerių sulaukei garantijų, kad žaidybinio laiko gausi ne mažiau nei „Neptūne“?
– Tokių pažadų nebuvo. Yra nuostata, kad kas bus vertas, tas tiek ir žais.

– Jei reiktų įvardinti tavo stipriąsias ir silpnąsias žaidimo puses, kokios jos būtų?
– Reikėtų stabilesnio metimo, geresnio kamuolio varymo. Pagrindinis privalumas – kovingumas. Esu emocingas žaidėjas, tad jeigu pagaunu bangą, mane sunku sustabdyti. Stengiuosi savo žaidimu užvesti ir komandos draugus. Manau, esu universalus žaidėjas, galintis žaisti keliose pozicijose. Man visada patikdavo krepšininkai galintys žaisti ir po krepšiu, ir toliau nuo jo.

– Per savo neilgą profesionalo karjerą spėjai pakeisti net penkis klubus – po komandą kasmet. Kodėl nepavyko „Baltų“, Pasvalio „Pieno žvaigždžių“, Panevėžio „Lietkabelio“ ar „Neptūno“ klube užsibūti ilgėliau?
– Klubų kaita ne nuo manęs vieno priklauso. Tiesiog taip klostosi karjera. Kiekvienais metais buvau skolinamas. „Baltuose“ gal būčiau žaidęs ilgiau, bet jie po metų išnyko. Teko ieškoti naujos ekipos. Kai atsirado „Neptūno“ variantas, viliojo tai, kad komanda žaidė Europos taurės turnyre. Kaita turi savų privalumų. Teko padirbti su įvairiais treneriais, išmokau greičiau adaptuotis naujuose kolektyvuose. Gavau daugybę patarimų iš patyrusių žaidėjų, iš vidaus pamačiau visą krepšinio virtuvę. Tai neabejotinai bus naudinga tolimesnėje karjeroje.

– Prieš trejus metus, kai su K.Maksvyčio treniruojama Lietuvos jaunimo rinktine tapote pasaulio čempionais, treneris išreiškė viltį, kad po keleto metų dauguma tų „auksinės“ rinktinės narių sudarys ir vyrų rinktinės pagrindą. Tačiau kol kas tik Jonas Valančiūnas, tu ir dar keletas kitų vaikinų sėkmingai skinasi kelią vyrų krepšinyje. Tuo tarpu kai kurie tavo tituluoti kolegos netgi nepatenka į LKL klubus arba jų pavardės dažniau nei sporto rubrikoje mirguliuoja pramogų skiltyje. Kodėl mūsų talentų karjeros klostosi taip skirtingai?
– Mūsų kartos žaidėjų problema, kad visi gavome labai daug pagyrų, daugumą jų – avansu, bet nevisi sugebėjome tą avansą atidirbti. Vieniems koją kiša traumos, kitiems gal trūksta atsidavimo krepšiniui. Kita vertus, mūsų amžiaus žaidėjų dar nereikia nurašyti. Ir man vieneri sėkmingi metai su kaupu kompensavo už ne itin gerus ankstesnius sezonus. Lietuvoje taip jau būna, kad po vieno prastesnio sezono tave visi nurašo, todėl kitąmet reikia kautis su dvigubu užsidegimu.

– Ne vienas jūsų auksinės kartos atstovas yra bandęs laimę Jungtinėse Valstijose. Ar pačiam nebuvo pagundos išmėginti jėgas NCAA čempionate?
– Kai buvau jaunesnis, žaidžiau „Žalgirio“ dublerių komandoje, tokių minčių buvo. Bet po ilgalaikės sutarties sudarymo, nutariau likti Lietuvoje. Ir dėl to nesigailiu. Žinoma, būtų įdomu sužinoti kaip ten, už Atlanto, viskas vyksta, bet yra ir rizikos. Koledžo, universiteto rinkimasis yra savotiška loterija. Niekada nežinai į kokią aplinką pateksi, kaip tave priims treneris, ar gausi žaidimo minučių, kokio stiliaus žaidimą propaguos komanda.

– Ar per tavo karjerą buvo momentų, kai norėjosi mesti krepšinį?
– Sunkesni metai buvo, kai žaidžiau Pasvalyje ir Panevėžyje. Buvo labai sunku. Pirmas sezonas, kai palikau Kauną. Nei draugų, nei artimųjų. Buvo sunku pritapti komandose, kur tada žaidė nemažai legionierių. Tiesa, tikrai nebuvo taip, kad norėčiau padėti tašką. Tiesiog turėjau labiau susikaupti, apsišarvuoti kantrybe ir dar sunkiau dirbti. Tai davė vaisių.