Kauno „Žalgirio“ šlovę lipdė ir kuklios žvaigždės (INTERVIU) 0

Zigmas Jurevičius, www.kaunodiena.lt

Garsiausias Lietuvos sporto klubas švenčia garbingą jubiliejų. Savaitgalį Kauno „Žalgirio“ 70-metis pažymėtas iškilminga švente ir tarptautiniu krepšinio turnyru. Į „Žalgirio“ arenos palubes buvo iškelti legendinio žalgiriečio Arvydo Sabonio marškinėliai. Ateityje jų daugės. Juolab kad žvaigždžių Kauno klubo istorijoje buvo ne viena.

Viena ryškiausių – olimpinis, pasaulio ir Europos čempionas Modestas Paulauskas. SSRS rinktinės sudėtyje laimėjęs net keturias Senojo žemyno pirmenybes, 1965-aisiais jis buvo pripažintas naudingiausiu turnyro žaidėju.

1962–1976 m. M.Paulauskas vilkėjo žalios ir baltos spalvų marškinėlius, vėliau žalgiriečius treniravo, o dabar eina „Žalgirio“ Garbės Klubo prezidento pareigas. Klubo jubiliejaus išvakarėse prisiminimais apie komandos legendą, kurią jis vadina tiesiog Modia, su dienraščiu „Kauno diena“ pasidalijo buvęs žalgirietis Gediminas Budnikas.

– Jūsų su Modestu karjeros susiję nuo pat paauglystės. Prisiminkite kaip prasidėjo jūsų pažintis?
– Kartu su Modestu nuo penkiolikos metų žaidėme Klaipėdos jaunučių, vėliau – jaunių komandose. Mūsų starto sudėtis buvo: Modestas Paulauskas, Rimas Salys, Algis Riauka, Eugenijus Milkontas ir aš. Treneris Vladas Knašius, leisdamas penketuką į aikštę, mūsų pavardes išpyškindavo žemaitiškai: „Eis žaist Paulauskis, Salis, Riauka, Milkonts ir Budgins.“ Būdami 16–17 metų R.Salys, Modestas ir aš žaidėme už Klaipėdos vyrų rinktinę kartu su tokiais asais kaip Valentinas Greičiūnas, Kazimieras Budrys, Kašiūba, Skaistgirys, Kulertas, Uldukis, Pečiulis, Vilkas ir kiti.

– Kas tuo metu jus treniravo?
– Treneriai V.Knašius, vėliau Vytautas Bimba. Jie buvo gan griežti, didelį dėmesį skyrė fiziniam žaidėjų pasirengimui, konkrečiai – lengvajai atletikai. Abu mėgo technišką komandinį žaidimą, kietą gynybą. Buvo geri psichologai, ypač mokėjo panaudoti stipriąsias žaidėjų puses, kategoriškai drausdavo aikštėje daryti tai, ko nesugebi. V.Bimbos priesakas buvo: „Kasdien aštrink savo ginklą.“ Tas ginklas: kam – tolimi metimai, kam – kablys, o kam – prasiveržimai ir t.t.

– Ar buvo lengva žaisti greta tokio lyderio kaip M.Paulauskas?
– Modestui žaidžiant už „Žalgirį“, jis atsiskleidė ne tik kaip taškų darymo mašina, bet kartu buvo nepamainomas žaidžiant komandinį krepšinį. Ir kas daugiau, jei ne aš su Romu Venzbergu, tai jutome labiausiai. Juk kiekvienose rungtynėse Modią dengdavo du, o kartais ir trys priekinės linijos žaidėjai. Būdavo, kad ir tuos tris jis išmaudydavo, bet dažniausiai man arba Romui tekdavo „saldainiukai“, tik reikėdavo gerai atsidengti ir, be abejo, pagauti kad ir labai sudėtingą perduotą kamuolį. Nepavykus sužaisti priekyje, kamuolys buvo atmetamas gynėjams, kur Vytautas Sarpalius to tik ir laukdavo, tuomet – tolimas metimas, o atakai nepavykus, komandos dirigentas Henrikas Giedraitis skubiai regzdavo naują derinį.

Galite įsivaizduoti, kaip buvo malonu ir kartu sudėtinga žaisti vienoje komandoje su tokiu meistru. Aš, H.Giedraitis, V.Sarpalius, R.Venzbergas, Algimantas Žukauskas, Romanas Rimkus, Juras Kaziūnas, Anatolijus Čupkovas ir kiti turėjome kovoti iš visų jėgų ir puolime, o ypač gynyboje, kad galėtume nors kiek lygiuotis į Modestą. Modės garbei galiu pasakyti, kad jei kuriam nors mūsų nepasisekdavo, jis neaprėkdavo, nes matydavo, kad stengiesi, bet paprasčiausiai nepavyko. Šis jo bruožas labai pakeldavo komandos kovinę dvasią ir visi vyrai ardydavosi iš visų jėgų. Ir dabar jau vyresni žmonės, pakrypus kalbai apie tuometį „Žalgirį“, pabrėžia: „Modia, žinoma, Modia. Bet ir visa jūsų komanda buvo labai kovinga, o juk žaidėte tai už grašius.“

– Koks buvo krepšininko M.Paulausko charakteris?
– Žaisdamas už sovietų rinktinę Modestas buvo išrinktas komandos kapitonu, kadangi buvo labai vertinamas komandos draugų ir trenerių kaip puikus atakų organizatorius, žaidimui ir pergalei atiduodantis visą save. Norint, kad būtų išrinktas sovietų rinktinės kapitonu ne rusas, o estas, lietuvis ar gruzinas, reikėjo būti visa galva geresniam, tvirtesniam už komandos draugus. Tai dar kartą įrodo jo kietą, žemaitišką charakterį.
Mūsų žaidimo laikais (1962–1975 m.) nebuvo fiksuojama, kiek žaidėjas atidavė rezultatyvių perdavimų, kiek kamuolių perėmė ir kiek metimų blokavo. Skaičiuojami buvo tik keturi rodikliai: taškai, atkovoti kamuoliai, pražangos ir klaidos. Pagal naudingumo koeficientą Modestas greičiausiai būtų tapęs dešimties, o gal ir visų dvylikos sezonų naudingiausiu SSRS čempionatų žaidėju. Europos ir Pasaulio čempionatuose su sovietų rinktine Modestas ne kartą buvo išrinktas geriausiu ar naudingiausiu krepšininku.

– Ar M.Paulauskas buvo išskirtinis ir fiziniais duomenimis?
– Atskleidžiant tik techninius Modesto rodiklius, bus parodyta tik dalis Lietuvos krepšinio talento. Modia buvo gerų fizinių duomenų, stiprus, staigus. Ypač visus žavėjo jo puiki koordinacija, man neteko matyti nei sutikti kito tokio krepšininko, kurio kūno valdymo technika būtų buvusi tokia neprilygstama ir nepakartojama. Jo apgaulingi judesiai buvo tokie tikri, kad priešininkas negalėdavo nereaguoti. Metant pašokus jo kūnas, atrodė, pakibdavo ore ir, gynėjui nusileidus, jis kažkaip stebuklingai spėdavo atlikti tikslų metimą. Žaisdamas agresyviu stiliumi Modia labai meistriškai išprovokuodavo aibę pražangų.

Modesto, žaidusio krašto puolėju, ūgis siekė 195 cm. Lyginant su pasaulinės klasės to meto puolėjais, ištįsusiais per du metrus, jis buvo tik vidutinio ūgio, bet tai atpirkdavo puikiu aikštės matymu, didžiuliu klaidinamų judesių arsenalu ir velniška drąsa, pasitikėjimu savimi bei savo veiksmais. Jo paniškai bijojo tokių stiprių klubų kaip CSKA, tuomečio Leningrado „Spartako“, Maskvos „Dinamo“, Kijevo „Strojitelio“, Tbilisio „Dinamo“ priekinės linijos žaidėjai, nors jie buvo daug aukštesni. Kauno sporto halė tiesiog ūždavo iš pasitenkinimo, kai Modia kaip virtuozas mesdavo metimą po metimo arba klasiškai atiduodavo kamuolį draugams.

Galima drąsiai teigti, kad būtent dėl Modesto Kauno sporto halė visada buvo pilnutėlė ir kad didžioji dalis sirgalių eidavo pasižiūrėti mūsų Modios ir jo eilinio pasirodymo.

– Kokie buvo M.Paulausko santykiai su treneriais?
– Modesto kaip krepšininko portretas tikrai nebūtų pilnas, jeigu nepaminėtume jo santykių su jį treniravusiais žmonėmis, tokiais kaip pirmasis treneris Vladas Knašius, „Žalgiryje“ – Vytautas Bimba, trumpai – Stepas Butautas, be abejonės, ir sovietų rinktinės treneris Aleksandras Gomelskis.
Būdamas pirmo ryškumo žvaigžde Modestas niekada nerietė nosies, įsiklausydavo į trenerių patarimus, paprastai kalbant, jis profesionaliai dirbo savo darbą. Pasižiūrėjus, kaip dabar elgiasi kai kurie žaidėjai – milijonieriai, Modestas treneriams buvo tikra Dievo dovana. Pamenu, V.Bimba klausdavo Modios, kokios techninės gudrybės, gynyba ir kiti žaidimo komponentai taikomi sovietų rinktinės treniruotėse. Abu ilgai diskutuodavo apie krūvius, taikomus rinktinėje, atkuriamąsias priemones, kurių mes, žalgiriečiai, visai neturėjome. Drąsiai galima teigti, kad Modestas buvo tikras V.Bimbos pagalbininkas, bet už tai tikrai nereikalavo sau išskirtinio dėmesio ar ypatingos pagarbos. Mes, žaidėjai, tai matydavome ir nuo to komandoje mikroklimatas ir atsidavimas bendram reikalui buvo dar didesnis. Mes puikiai supratome, kad kaunamės už Lietuvą.

– Papasakokite apie M.Paulausko žmogiškąsias savybes?
– Sportuodami, įskaitant pasiruošimo laikotarpį – stovyklas, varžybas, įvairias spartakiadas, kartu praleisdavome apie aštuonis mėnesius per metus. Taigi žinojome vienas kito stipriąsias ir silpnąsias vietas, žinojome kai ką, ko nežinojo net treneriai. Aš turėjau didelių bėdų dėl sportinės avalynės, nes pėda buvo 47,5–48 dydžio, o tokių sportbačių mūsiškė „Inkaro“ gamykla negamino. Didžiausi jos gaminami sportbačiai buvo 46 dydžio. Man tuos batelius praplėšus per sudūrimą koja šiaip taip tilpdavo. Bet apie kokį žaidimą buvo galima šnekėti? O ir tų „Inkaro“ batelių užtekdavo tik vienoms rungtynėms. Kai Modia pateko į sovietų rinktinę, man atveždavo ne visai naujus, bet tikrai geros kokybės mano dydžio batus. Sunku dabar ir apsakyti, kaip aš juos saugojau. Žaisdavau su jais tik svarbias Sąjungos pirmenybių rungtynes. Iki šios dienos aš jam dėkingas, nors dabar tai atrodytų tokia smulkmena. Praėjus gal trejiems metams Maskva jau leido įsigyti meistrų komandoms didelių dydžių avalynės. Tačiau iki tol mane gelbėjo tik Modesto parūpinti bateliai.

Vėliau, į „Žalgirį“ pakvietus jaunimo, Modia labai draugavo su Alvydu Šidlausku. Prieš kiekvieną treniruotę jie kartu darydavo apšilimą žaisdami vienas prieš vieną. Ir mes pastebėjome, kad mūsų Šidla padarė akivaizdžią pažangą. Juk kiek daug reiškia vien padirbėti su meistru! Iš kelionių Modestas Alvydui atveždavo spalvingų sportinių marškinėlių ar kitokių lauktuvių. Manau, draugystė tarp šių dviejų žalgiriečių neišblėso iki šiol.